Jei žiema, galėtų kalbėti?..

- Pasiklydau!!! Išsigandusiomis akimis ieškodama baltu nuometu išpuoštų, įprastų gatvių, medžių, laukų...
- Beviltiškai pasiklydau! Aplūžusios lėlės balsu, lyg po ilgo sapno, sugergždė iš nevilties.
Ji kas kart krūpčiojo, kai jo pirštai nuožmiai, nors dar šiek tiek baugščiai užkliudydami padrikas, ant pečių besiplaikstančias garbanas, jos kaklu slydo žemyn, nugara... Jau drąsiau ir žvaliau, vis žemyn, dar žemiau, kai glaudus artumas šildė pėdų pirštus.
Perlinkusi tamsa palengva traukėsi iš visų urvų ir lindynių. Nuo tokios artybės tirpo atmerktų akių riba. Žiedsosčiais išsproginėjo apsipylusi gelsva, balta, vos vos rožinė, gal išblukusi?
O kvapas? Vos juntamas... lyg bekvapis, kaip užsilikusios, praeitos vasaros fosilijos... tai ne vakar nakties kvapas! Tai ištirpusi betvarkės meilužė.
- Prisisegsiu prie Jo! Aukštalipių virvėmis, kaip prie šiemet neužšaldytos žemės.
Virpčiodama, šiek tiek sugrįžus balsui, prieš atsiduodant... iškliedėtais, girtais krituliais.
- Priimk mane į savo ugnį!? Kur karštis, toks jaunas, vos bundantis, ir iki susideginimo išgelbėtas.. po, jau visko, kai Visa užklumpa du išsprogdintus kūnus. Kur liks rusenti žiežirba, ramiai išdrįsę ateiti..
Atsirūgęs spindesys, nušvito dar skaisčiau.  Viskas suvirto į krūvą, švariausiai išskalbtų kūnų...
... tarsi būta tik mėnesių,  kalendoriuje, tarp rudens ir pavasario...