Tavo rudos žaliuojančios akys
Ir ant veido krentantys plaukai.
Tavo nuogas kūnas ir bemiegės naktys.
Prisiglausk prie manęs švelniai.
Lyg prie trapios gėlės prisiglaudžia drugelio sparnas.
Lyg snaigės švelniai glostančios tavo veidą.
Lyg savo vaikučius maitinantis pavasarį varnas.
Lyg upelio čiurlenimas, užgožiantis miško aidą.
Prisiglausk ir niekados neatsitrauk.
Lai sukimba mūsų kūnai amžiams!
Į gyvenimo kelionę su manimi keliauk,
Kai rugiuose žiūrėsiu į tavo akis aplink mus skraidant laumžirgiams.
Tavo rudos žaliuojančios akys
Ir ant veido krentantys plaukai.
Rieda skruostu ašara, bemiegės naktys.
Nespėjai ateiti, o jau išėjai.
Atnaujinkite savo žinias, nes „dažnu atveju“ - vartotina. Ir kaip aš skusiu bulves, jei visi sudygę aplink Jus jas valgys? Tiek daug bulvių turite? Ar pats kaip bulvė esate? Duoną bent jau laužyti galima ir valgyti, ragauti. O bulves, apipuvusias, mėto už tvoros arba kiaulėms sušeria.
Dažnu atveju – klaida, vertinys. Lietuviškai mokysimės iš
naujo. Lietuviškai iki kraujo. Suklysi, nepagalvosi,
paskubėsi, apsiriksi – už vieną riktą skusi bulves iki ryto.
Arba vėl – iki kraujo.
Pripažinimas gerai, tai pirmas stiprybės įrodymas.
Neskaičiuoju ar tai pirmas, ar paskutinis. Laužysim tave
kaip duoną, kad bulves valgantys galėtų paragaut. Taipogi
ir perprast.
Ir lai sudyksta aplink Jus bulvės, lai prasiskleidžia jų žiedai. Tik gaila, mano akys negaruos iš alkio. Juk jos bus žvairos arba bulvės bus vietoj jų, dar nenusprendėte, kas bus. Tik jei visas bulves pasodinsite, neturėsite nei ko kepti, nei iš ko išspausti tarkio.
Labai džiaugiuosi, jog Jūs esate ne aklas ir tai žinote. Tačiau dažnu atveju tik visiškas kvailys mano, jog viską mato ir viską žino. Jūs viską matote ir žinote, visus operuojate ir taisote. Palieku Jums pamąstyti, kas tada esate. Jei su logika nesipykstate, išvadą sau atrasite greitai.
Oi, aš jau prieš kurį laiką pripažinau, kad buvo silpnokas eilėraštis šiai auditorijai. Išsivalykite riebaluotus akinius, nes praleidote. Ir susireikšminęs esate Jūs, nuo pačios pradžios. Net ir dabar, kai jau pripažinau trūkumų buvimą. Džiugesys dėl Jūsų. Dėl Jūsų džiaugiuosi ir nerimauju. Džiaugiuosi, kad tiek saug sugebate matyti per riebaluotus akinius. Ir nerimauju, nes nesuprantu, iš kur toks įkyrumas ir pagieža. Iš kažkur. Ir operacių neprašau, ką dievas davė, tą ir atims arba pridės ir visai ne Jums spręsti, kiek ir kokių man akių reikia ;)
Išalkau, žinok. galėtum bulves nuskust, jei moki. Jei ne, tada aš pats. Dabar užsiminsiu apie tai, kaip kartais veikia idėjų fabrikas – visai paprastai. Vietoj akių įstatysiu
tau skirtingo dydžio bulves. Komplikacijų tai nesukels,
tik laikiną aklumą. Bet gi ir taip esi akla to nežinodama.
Aš ir neprašiau nieko į mane įdėti. – Per ilgai trunka, kol kas paprašo. Pirmiausiai pastebėt, paskui pripažint savo trūkumus, kurių pirmas yra primityvumas reikia laiko.
Mes jo neturim.
Niekas to neprašė. – Taip, ir taip yra todėl, kad susireikšminai tu, o ne aš.
Ir labai džiugu – pastebėjau tą džiugesį seniai, todėl ir
naudojuos proga. Po operacijos taip nesidžiaugsi. Apims
siaubas. Vėliau tu arba vėl apsidžiaugsi ir būsi pirma atėjus man padėkot už nuostabią operaciją, arba keiksi.
Šiuo metu galvoju – tau reikia abiejų žvairų akių ar pakaks
vienos. Nenoriu nei padaugint, nei pamažint.
Aš ir neprašiau nieko į mane įdėti. Ir nieko nuostabaus, jog ir kiti taip spyriojasi. Tamsta, per daug susireikšminate. Iš esmės - niekam neįdomu, ką ir kiek Jūs kam norite duoti. Niekas to neprašė. Tad labai džiaugiuosi, jog dar nespėjote įdėti į mane nieko. Ir labai džiugu, jog taip gerai galite nuspėti kitus. Tik nepasakyčiau, kad šauniai sekasi tai daryti. Gyvenkite ir toliau savo iliuzijų pasaulyje ir matykite tai, ką norite matyti. Panašu, kad daug skaudulių slepiasi širdy Jūsų. O gaila, gal išeitų iš Jūsų žmogus, jei tiek pagiežos netemdytų proto. Vienintelė Jūsų viltis tapti žmogumi - aš.
Tebūnie. Jums savo, man savo. – Nieko neturi savo. Kol kas
nieko į tave neįdėjau. Kodėl esi taip lengvai nuspėjama (būtent nuspėjama, ne nuspėjamas) – todėl kad tūkstančiai buvusių iki tavęs spyriojosi lygiai vienodai.
Vienintelis dalykas teikiantis vilties yra tavo nuspėjamas atsikalbinėjimas. Kol neatsijungei, tol yra vilties ant žliai rudų žaižaruojančių akių uždėt riebaluotus akinius.
Jei man nepavyks tu žuvus. net akiniuota būsi žuvus.
Reikia dar žvairas akis įstatyt. Ir net ir tai tebūtų viena iš operacijų, kurias privalu atlikti tau.
Jau dabar ir numanom, kas kitiems yra naudingiau? Džiaugiuosi, labai džiaugiuosi. Labai džiaugiuosi ir tuo, jog manote, ką kiti gali ir ko negali. Kiek žemas lygis taip manyti. Bandyti numatyti ateitį, sau priskirti laurus, žinoti, kas kitiems geriau. Tebūnie. Jums savo, man savo.
Labai džiugu, jog ir ateitį numanot, tačiau komentaruose buvęs kitas eilėraštis kažkaip ne apie akis. Suklydot. Gal ir kitas bus ne apie akis? O gal specialiai apie dar daugiau akių? Na, išsiliekit. Papasakokit man apie savo kasdienybę ir kas širdelę taip spaudžia, iš kur tiek skausmo, pagiežos! Pasipasakokit, gal bus lengviau. Ir labai! Labai drąsu manyti, jog ryšys su Jumis mane išgelbės. Per daug sau priskiriate. Ganėtinai per daug. Ypatingai per daug, kai pačio kūryba irgi… Na, jau komentavau, nesikartosiu.
Tu negali kritikuot. Atsikalbinėt gali. Tetos tau siūlo
saldainių, o aš neiūlau nieko apart perrūgusių kopūstų.
Nes manau, kad perrūgę kopūstai tau būtų kur kas naudingiau.
Pakartosiu dar - ką gauni nėra kritika, nes nėra ką kritikuot. Tai tik komentarai.
Ir be kritikos galiu numanyt kaip vystysis tavo kalbėjimas
apie akis. Imsi kalbėt apie vyzdžius. Galbūt jie šaudys
lazeriais. Gal bus gilūs kaip bedugnės. Arba akys pasidarys
žvairos. Manysi, kad taip rašydamas toli nuėjai. Jausies
nepralenkiamu akių ekspertu. Ir iš tikrųjų vis tiek rašinėsi
apie nieką. taip nulemta. Vienintelis būdas išropot iš to
kame esi, yra tavo ryšys su manimi.
Cinikas ir nihilistas, dar Jūs su savo? Dar tęsti norit? Tęsiam, tęsiam… nors jau nusibodot… kritikos iš Jūsų buvo, pamokymų kažkokių kvailų. Kai pačio kūryba… Nenoriu net pradėti, nenoriu plėtotis ir kritikuoti pats, jau pakankamai išsakiau. Virsti burbančiu padaru tiesiog nesinori. Jei manot, kad tokia paviršutiniška diskusija sudrebino mano neuronus - puiku, jog taip gerai mane pažįstate ir net nuotuokiate, kiek veikimo potencialų buvo sugeneruota ir kiek jų nuriedėjo per mano mielinizuotus aksonus! Puiku. Tačiau aš geriau žinau save. Palieku Jums vietos savoms interpretacijoms. Su kitais kaip su žmonėmis… O nuo Jūsų jau pavargau…
Neįsižiedžiau! Kritiką tikrai priimu, tik padiskuot norėjosi, kaip Jūs ir sakot, pažinti oponentą. Žinot, kuo toliau skaitau, tuo labiau matau, kad gal skystokas eilėraštis. O gal ir paaiškint iškart reikėjo, jog čia ir rašyta su mintimi, jog senesnis toks, paprastesnis… Na! Kritiką pasiimu, matau, ko auditorijai reikia. Išties gera gauti grįžtamąjį ryšį :)!
Tai dėl ko čia atėjai. Šedevrų pakanka be tavęs, visi vos ne
absoliučiai vienodi. Turinio nebuvimu ir panašiai.
Žėk, čia tu nerasi nė vienos vienintelės diskusijos per visą
istoriją. Ir nė vienos kritinės pastabos, patikrinau.
Mes galim būt pirmeiviais. Jei pokalbis apie nieką
suturbino tavo neuronus tiek, kad ėmei man kalbėt dėl ko čia atėjai, vadinas atėjo laikas. Laikas kam nors. Lipdyt ką nors iš tavo rudų žaliai žaižaruojančių akių, kokius nors karolius.