Gražiai skamba žodis – išminčius. Daug sutelpa į šį žodį. Tiesa, moralė, išmintis, švarus jausmai, sielos prašviesėjimas – visos dvasinės vertybės. Manoma, kad šioje žemėje labai protingų – ne per daugiausia. O gal visi esame išminčiai? Ar žmogus, pats sau užduodantis daug klausimų, gali save vadinti išmintingu? Juk tik išmintingas žmogus turi atsakinėti į klausimus ir duoti patarimus. Manau, kad išminčius turi ieškoti atsakymo į visus nuo amžių glūdumos likusius neaiškius klausimus. Nesvarbu, ar jis juos ras! Nežiūrint į tai, ar jie iš viso išsprendžiami! Gal būt niekam jų nepavyks išspręsti!.. Kiekvieno pareiga mąstyti apie tai, kaip sudarytas šis kvailas ir gražus pasaulis, geras ir žiaurus, patogus ir stichiškas, suprantamas ir nesuvokiamas...
Daug kas mano, kad protingi – tik turtingi. Bet turtingi dažniausiai, kuria tik pinigus. Jiems kartais nelieka laiko abstrakčiai protauti. Turtingi gana dažnai parduoda ir sąžinę, jeigu pelnas neturi ribų. Visgi pinigai ir protas ko gero derinasi. Neturėdamas proto – pinigų neįsigysi ir ko gero jų neišlaikysi. Išminčiui kalbėti apie pinigus, ne visai ir gražu, ir nelabai išmintinga.
Kaip turi atrodyti išminčius?
Išminčius – tai beveik šventas. Šventas, bet ne valkata, kaip dauguma pastarųjų. Jeigu ir valkata – tai pasaulio stebėtojas, inspiruotas jo grožio ir bjaurumo, dar nuosekliau ieškoti ir kurti. Gali kartais būti ir hiperseksualus, nes energijos daug turi. Jis turi būti jau paržilęs, taip erotiškai vos vos pražilęs, sausas, gražios figūros, gilių persmelkiančių akių žvilgsnio. Be abejo, kakta – raukšlėta. Akys – vaiskiai mėlynai išblukę. Jeigu chemiškai priklausomas – tai tik dėl pažinimo ir proto pagilinimo. Per jo šviesiai mėlynas peršviečiamas akis, turi visas pasaulis persišviesti. Viskas jį turėtų jaudinti, ir kartu niekas nejaudinti. Turi žinoti nujausti, koks bus viso pasaulio, tautos likimas. Pasaulio pabaiga tik begalinio grožio fejerverkas, kurį gali pamatyti. Didžiausia išminčiaus svajonė būtų – efektingai numirti kartu su visų pasauliu. Tik gaila jaunesnių, kurie ką tik gimė ir tų, kurie taip neilgai gyveno. O šiaip gražu būtų..
Išmintis graži ir ilgalaikė, nieks nepasakys koks buvo gražus Sokratas. Sako jis buvo storas ir bjaurios išvaizdos. Išminčius storas būti negali, nes to reikalauja jo įvaizdis. Kas maitinasi išminties meile – tas neturėtų persivalgyti.
Ar gali žmogus būti laimingas ir išmintingas, darydamas tai kas neteisinga? Ar laimingi tie, kurie meluoja, vagia, šmeižia, parazituoja?.. Sokratas manė, kad tokie žmonės negali būti laimingi ir išmintingi. Jie gali būti gerbiami, netgi pripažinti ir šventi, bet išminčiais jie nebus.
„Be galo didelis – prieštaravimas tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas yra teisinga ir idealu“, – sakė Platonas.
Nors tai ir labai rimti dalykai, kalbėti apie juos visada galima tik su ironija. Apie viską tik su ironija. O jeigu ir rimtai tai tik taip, kad riba būtų nepastebima. Nieko šiame pasaulyje nėra ant tiek rimta, kad pasijuokti nebūtų galima. Išmintinga yra juoktis iš mirties, savo nepriteklių, ligų ir skausmo. Autoironijos visada pavalgai, ji pamaitina kūną energija, ir tegul mirusieji už mus meldžiasi! Jie ten laiko daugiau už mus turi. Aišku, aš nežinau, bet daug kas tvirtina, kad žino...
Išmintis gali sėdėti kalėjime, ją galima sušaudyti, bet ji liks gyva, nes niekas dar nenušovė, neištrėmė, net nesugebėjo ištrinti idėjos, kuri skrenda į žmones. Jeigu nemirtinga – tereikia išgirsti. Taip ir skraido tikras nemirtingumas, nuo žmogaus prie žmogaus, iš sielos į sielą. Taip ir dalinama išmintis, tereikia praverti savo sieloje laktą, kad nutūptų ji, kaip balandis.
Ar gali eilinis žmogus būti išminčiumi?.. Mačiau žmonių, kurie buvo beveik neraštingi, bet buvo išmintingi. Kiekvienas gali stengtis iš savo patirties lobių sumąstyti nors vieną protingą mintį, kuri gali sutilpti tik į vieną sakinį. Gal būt tas sakinys, frazė – gali išgelbėti kitą žmogų, ir tik jam tiks. Gal tik vienas sakinys – žmogui padės atverti duris į kitą naują, gražų ir sveiką gyvenimą...