kai rudenį

nepastebėjau suplyšusių rudens kojinių
kurias vėjas lyg skalbinius džiaustė ant medžių
mano languose gyvena saulėlydžiai
todėl gyvenu veidu į saulę
seku pasakas rašau nekrologus
skaitau tik padėvėtą literatūrą
sako tokia išbandyta ir tarnauja ilgiau

mėtau kaštonus į savo sapnus – treniruojuosi
vėliau teks ir metus nusimesti tiesiai dangui į veidą
užkąsime žvakėmis ašarų lietų
o po to tik poezija o po to tik rašysim
kaip dievas grąžina žmogų į dulkes

girdėjau kaip šiąnakt voras numezgė rūką
mano angelas renka uogas šermukšnių
o tu sakai kad dievo nėra šermukšnių nebūna
šįvakar lietus užgriuvo ant lango – mokausi
nenugriūti kai perkūnas paviršiumi kala mano likimą
o aš trumpinu savo gyvenimo siūlą
lašas po lašo ir grabą nutašo –
tada nustoja lyti