Rašyk
Eilės (77853)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nukainotas Nukainotas

Sugrąžintas. III dalis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pirmąjį šoką sekė kiti skausmingi suvokimai. Aš nebegrįšiu į praeitį. Tai neįmanoma. Kelionės laiku trunka ilgai ir perkelia tik viena kryptimi. Gyvenimas, kurį, atrodytų, palikau vos prieš porą savaičių, be gailesčio nuplėštas ir išmestas į nepasiekiamą, net nebeegzistuojančią vietą.

Vasara man visą laiką melavo. O juk buvo tokia draugiška bei nuoširdi, spėjau ją pamėgti ir net palaikyti savo drauge.

Ir dabar jokių šansų apsimesti branduolių sąlajos reaktoriaus išradėju. Štai ir nuplaukia mano Nobelio premija. Susijuokiau. Julius metė nerimastingą žvilgsnį ir prisimerkė, mėgindamas įvertinti mano būklę.

– Žmogau, tave bandė apgaut ir išnaudot, – atsargiai tarė. – Gerai, kad laiku supratom. Dabar pamėginkim tave išsaugoti.

– Išsaugoti?

– Tas šunsnukis Mantas turbūt neplanavo padovanoti tau savo kūno. Tik paskolino, kad vietoj jo padirbtum. O tada būtų tiesiog sugrįžęs, atblokavus prisiminimus. Bet dabar mes nebeleisim, kad taip įvyktų.

– Lyg kalbėtum apie kitą žmogų. Bet juk jis tai aš. Aš išdaviau Aistę ir tave. Aš tapau tuo šunsnukiu.

– Mano akimis, tu dar nesi jis. Čia tau lyg antras šansas.

Jeigu aš ne jis, tai kas aš? Pilnavertis asmuo, ar tik apkarpyta, laikina versija, svarstanti galimybę užgrobti kūną? Jei bandyčiau išlaikyti prisiminimus nuslopintus, ar tai neprilygtų ateities Manto nužudymui? Ar netaptų tai mano virsmo į Mantą–šunsnukį pradžia? Kita vertus, nesijaučiau niekuo nusikaltęs. Savo suvokimu, ramiai gyvenau savo gyvenimą, kol nebuvau įtrauktas į šią makalynę. Tai kodėl dabar turėčiau nuolankiai atsisakyti teisės egzistuoti? Išvis, ką tas Mantas sau galvojo...

– Man reikia grįžti ir išsiaiškinti visą šitą nesąmonę.

– Tave gi apsauga kaipmat supakuos ir nutemps į laboratoriją. O ten, kaip pats supranti, tau bus grąžinti prisiminimai.

– Gal tada sužinosiu koks velnias į mane įlindęs, – liūdnai pajuokavau, – Be to, nėra ten jokios apsaugos.

– Jei jau taip, bent leisk tau kai ką duoti, – Julius nebesiginčijo ir siektelėjo staliuko–šaldytuvo.

– Dar alaus? Prieš grįžimą?

– Taip. Ir aš varysiu su tavim.

– Man jau priekaištavo, kai naktį valgiau, turbūt nenorėjo, kad gadinčiau kūną, – pašnairavau į atkištą alų.

– Čia tavo kūnas, suprask pagaliau.

– Galbūt.

Susidaužėme buteliais.

* * *

Užkilome į 141–ąjį. Prie atsidariusių lifto durų manęs jau laukė Vasara. Metusi trumpą žvilgsnį į Julių, ji sužiuro į mane. Merginos veide įprastos šypsenos nebuvo nė ženklo.

– Tai ką, palakstei? – asistentė stengėsi atrodyti abejingai sarkastiška.

– Aš viską žinau, – nukirtau.

Mergina atvertė delnus ir klausiamai pakėlė antakius.

– Neapsimetinėk, Vasara. Laiko kelionės – makaronai. Smegenų chemija.

Vasara kelias sekundes tylėjo. Tuomet mandagiai parodė į netoliese pūpsančius stilingus minkštasuolius. Atsisėdau taip, kad matyčiau lifto duris. Nors, vargu, ar man tai padėtų, jei pro tas duris įvirstų kokie nors žaliūkai, gavę nurodymą tempti mane į laboratoriją.

– Ji man kažkur matyta, – sukuždėjo Julius, prisėdęs greta.

– Atleisk, kad tave klaidinau, – pradėjo Vasara.

– Ir labai įtikinamai, – pripažinau, – Būtum puiki aktorė. O gal ir esi?

– Ne, aš tik asistentė.

– Jei tikiesi, kad atleisiu ir toliau dirbsiu su Elku, tai tikėkis iš naujo.

– Nereikės. Beje, tu ir nedirbai, o tik stebėjai ankstesnių Manto darbų įrašus.

– Kokio velnio?! Kam tada visa šarada su laiko kelionėm, netikrais darbais ir atlygiais?

– Robotas!!! – netikėtai pratrūko Julius, – Tavo asistentė yra robotas! Prisiminiau šitą dizainą! Anuomet ji tebuvo virtualus modelis ekranuose!

Netekęs žado, stebėjau, kaip Julius prišoko prie Vasaros ir pamaigė jos krūtinę.

– Aukščiausias lygis, tokių androidų gatvėj nepamatysi, – įvertino.

– Juliau!!! – pasipiktinau.

– Ką?

– Net jei jos sąmonė ir dirbtinė, tai nereiškia, kad tu gali...

– Neee... Tu nesupranti, – nutraukė mane draugas, – androidams neleidžiama turėti sąmonės. Jų programos moka labai gerai imituoti žmogų... Bet nesuvokia savo egzistencijos. Ar ne taip, robote?

– Tai tiesa. Aš esu dirbtinių neuroninių tinklų pagrindu veikiantis mašininio mokymosi modelis, apmokytas naudojant daugybę įvarialypių...

– Gerai, supratom, – Julius nebuvo nusiteikęs klausytis Vasaros prisipažinimų, – Žodžiu, Mantai, čia nėra asmuo. Galim užkrauti kitą asmenybės profilį ir androidas suvaidins jau visai kitokį spektaklį. Kaip tau patiktų 18–to amžiaus Londono kaminkrėtys?

– Gal nereikia, – kaminkrėčio žavios merginos kūne idėja anaiptol nesuviliojo.

– Kad ir kas būtum, gal pagaliau atsakysi į klausimus – kodėl nuslopinti prisiminimai, kodėl man buvo meluojama apie laiko keliones ir kokio velnio aš turėjau kentėti su Elku, jei net neatlikinėjau jokio darbo?

– Manto planas nebuvo pasinaudoti tavimi darbui, – dėstė Vasara paslaugiu, gal net kiek užjaučiančiu balsu. – Pirminė procedūra atjungė tavo prisiminimus nuo konkretaus chronologinio taško ir sustiprino ankstesnius. Todėl prabudęs taip gerai prisiminei praeitį ir tau atrodė, kad ją ką tik išgyvenai. Bet reikėjo papildomų procedūrų. Kai per implantus žiūrėdavai filmukus, Elkas stengėsi stabilizuoti pakitusią tavo smegenų cheminę konfigūraciją. Iš to ir kildavo nemalonūs pojūčiai. Gera žinia ta, kad konfigūracija pagaliau stabili ir tikimybė, jog užblokuoti prisiminimai sugrįš, beveik nulinė.

Julius ir aš susižvalgėme.

– Bandai pasakyti, kad man nereikės užleisti vietos ateities Mantui? Aš galiu gyventi su užblokuotais prisiminimais?

– Jei tik nori. Nes tu išlaikei testą.

– Kokį dar testą?

– Geriausios versijos testą. Įrodei, kad esi geresnis už ateities Mantą, todėl dabar tau priklauso Manto kūnas, turtas ir gyvenimas.

– Ir kaipgi aš tai įrodžiau?

– Likdamas ištikimu Aistei, nepaisant mano pastangų tave palenkti. Nepyk už tai... ir už pasakaites apie laiko keliones. Reikėjo, kad tu tikėtum, jog gali sugrįžti į praeitį, pas Aistę. Tai ir buvo tau skirtas ateities Manto testas bei jo valia.

– Taip paprastai? Tiesiog iš niekur ėmė ir sugalvojo iškviesti savo... jaunesnę versiją, tai yra mane, o pats pasitraukti iš gyvenimo?

– Mantas patyrė tam tikrą... nušvitimą ir nusprendė pasiaukoti, įvykdydamas štai tokį atgailos aktą.

– Tai lyg dalinė savižudybė, – pakomentavo Julius. – Bet draugo panos nuviliojimas ir saviškės išdavimas neatrodo tokia jau mirtina nuodėmė, kad dėl to kiltų noras žudytis. Be to, viskas įvyko labai seniai, nepatikėsiu, kad visą tą laiką Mantas graužėsi ir negalėjo sau atleisti.

– Tu teisus, – sutiko androidas, – Anie įvykiai tik paveikslo dalis. Ši apsivalymo akcija yra ne vien atgaila už konkrečias praeities nuodėmes, bet ir perėjimas į aukštesnę dvasinės raidos stadiją. Bent jau Mantas taip galvojo.

– Ištrinant prisiminimus? – nepatikėjau, – Panašu ne į raidą, o į raidos sunaikinimą.

– Arba atsinaujinimą, balasto atsikratymą. Ataugos nukirtimą, kad jos vietoje užaugtų kita. Tu įrodei, kad esi tinkamas pagrindas naujam, geresniam Mantui.

Nejau nuo per ilgo gyvenimo ateities Mantui atsisuko varžteliai? Kažin, ar ir man tai gresia? Pamišėlis ar ne, bet jis man dovanojo gyvenimą ir, ko gero, pats būčiau pamišėlis, jei imčiau spyriotis.

– O kas toliau? – paklausiau.

– Kas toliau, nuspręsi pats, – maloniai atsakė androidas.

Nuo naujų fantastiškų atskleidimų ūžė galva. Gerai supratau tik viena. Ateitis... ji beprotiška.

* * *

Paspaudžiau skambučio mygtuką. Belaukiant, kol atidarys duris, širdis daužėsi vis greičiau sulig kiekviena sekunde. Kaip ji atrodys? Kaip jausis? Ką galvos apie mane? Ar tai tebebus mano Aistė? Gal išvysiu svetimą moterį, kuri tik išoriškai ją primins? Gal už durų stovės Aistės vyras ir vaikai? Nesiryžau apie tai paklausti Juliaus, lyg sukaustytas saugojau viltį iki paskutinės akimirkos. Bet Aistės galimi vaikai būtų jau seniausiai suaugę... O gal ji turi naujų vaikų? Juk vaisingumo laikmatis sustabdytas, kai jaunystė tęsiasi kone šimtmetį.

Pyptelėjo atrakinama spyna ir durys ėmė vertis. Kad ir kas stovės už jų, taps mano gyvenimo dalimi, nuo kurios aš nepabėgsiu į jokią praeitį. Belieka giliai įkvėpti oro ir pasitikti savo naują realybę.

* * *

Prabudau vidurnaktį. Šalia miegojo Aistė. Ji nuostabi... Ir pagaliau vėl mano. Dabar amžinai būsime kartu.

Garsiai suurzgė pilvas.

Ša.

Gi žinai, kad naktimis nevalgom.



PABAIGA

2023-01-02 18:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-19 12:27
Nukainotas
Galaxy, laukiau šito komentaro. Nes dabar žinosiu, kad bent vienas skaitytojas suprato pabaigą taip, kaip tikėjausi :) Ačiū visiems skaičiusiems ir dar skaitysiantiems.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-17 14:50
Galaxy
Nenusivyliau po geros pradžios toliau tęsėsi geras kūrinys. Tik aš jau kurpiau mintyse, kad iš tiesų tai Juliaus kerštas ir jis vadovauja kompanijai ir sugalvojo tokiu būdu pakankinti išdaviką draugą ir panašiai ir panašiai ir panašiai. Bet pasirodo Mantas buvo lunatikas fanatikas, na toks evil in making. Apsėstas Aistės. Viską padarė dėl Aistės. Aj duosiu 5 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-03 22:21
Daktaras Corona
Kelionės laiku trunka ilgai ir perkelia tik viena kryptimi. -  Koks tikrovės suvokimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-03 21:17
klimbingupthewalls
šitas sakinys įtartinas:  Dabar amžinai būsime kartu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-03 11:44
moteris_vovere
Kažkaip labai optimistinė pabaiga. Julius man neatrodo patikimas, galėjo ir Vasara iš tiesų Androidė nebūti, o tik dar viena manipuliatorė. Ir na šakės, gi ištrynus atsiminimus, vis tiek esi tas pats žmogus. Koks įdomumas savęs atsisakyti, juolab kad tai nėra kelionė laiku, čia yra fikcinis savęs perdarymas... Na nesvarbu. Įtraukianti istorija. Nervina vienintelis dalykas – daugtaškiai, lyg nepasitikėtumėt savo idėjomis ir rašymu. Nutylėt ir be jų galima.

Dar!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-02 20:58
lllllllll
Patiko ir man. Visas tris dalis perskaičiau vienu ypu. Tarpais pasigedau kiek daugiau judesio, bet parašyta įtraukliai ir įtikinamai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-02 20:41
languota_ _ _
labai puiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą