Man negaila

Aš - žiema, užkeikta nemylėti vasaros
Ir nejust jos kvėpavimo karšto rugpjūtį
Mano sniegas - nuo karo sušalusios ašaros
Mano ledas - išniekintas jausmas „būti“

Traška ežeras - nugarma rogės į dugną
Neskaičiuoju trofėjų, nedžiugina pergalės
Mano pelenus dėkite šiąnakt į urną
Aš atgimsiu kasryt kol nesudreba drebulės

Kol šermukšnių krauju minta paukščiai iš ryto
Aš išliesiu gyvenimą šaltą ant lapo
Bus dar daug apsigavusių, bus išblaškytų
Man negaila, neskauda. Miršta raudos ant kapo

Aš žiema. Ir man tūkstančiai šviesmečių
Iki Saulės aukštos, iki tavo kito pasaulio
Aš atodūsiu naktį bemiegę paliesiu
Tavo smilkinį ledo peiliu be kraujo.

Ir mes būsim žiema, būsime karas
Būsim šaltis užgniaužiantis kvapą negimusį
Nemėgink sustabdyt - mano peilis galąstas
Į gyvenimą, kančią ir ilgesį mirusį.