naktis
ne upelio brasta
neperbrisi
nemiegodamas
rūkas teka
medžių kamienais
į šlapią žemę
suardydama tyla
pralekia pelėda miške
ūkauja
kai ima brėkšti
gali pastebėti migloje judantį
gandro siluetą
parklupo
ant pamesto
rugiagėlių vainiko
kai šimtametė senutė
šeštą valandą ryto
išgirdo
archangelo
Gabrieliaus vardą