Tristanas (vardas, žinoma, ne tas),
pamilo moterį vardu... kas gali
jį prisiminti tokį, surūkyk pakelį,
vartydamas tarp pirštų monetas,
gale liežuvio – nieko, jis lyg ta
lentyna be geriausio skysčio, tuščia
galvoj, lyg būtų lankęsis lietus čia,
ir – jau jokia tiesa neprislėgta –
fantazija vėl kužda: vardas jos...
prasideda iš K, yra ir t ir n,
bet atmintis dar padejuos...
ir grįš kertėn,
o meilė ne abipusė. Deja.
O gal kaip sinusoidė banalioji,
orai atšaldo gruodį ją,
bet iš drugių sparnelių suklijuoji
atėjus vasarai ir vėl viršun keli,
ne, ne Izolda moteris Tristano,
kaip ten bebūtų – jie abu akli,
kartodami – ne, tu ne mano,
vienas kitam rytais pabudę vos.
Ir pusryčiauja atskirai. Ir liūdi
po vieną nepakeldami galvos,
be skėčių eina vaikščioti į liūtį,
po to jau noras būt kartu
į vakarą sugrįžta pasikeitęs,
ji klausia jo – sakyk, ar tu
vėl pasiilgai tos pačios mergaitės?,
jis atsakyt nežino ką, nei jai
nei sau. Kažką skaidraus? To
reikėtų vėl pradėt ieškot naujai.
Ir vėl abu iš vienas kito išsikrausto.