Kiek gi dar mane alsinsi,
tu, mano maža bedugne?
Kiek gi dar dienų klajosiu
po pasaulį mikroskopine dulke?
Visi žiūrės, bet nematys jie sielos abejonių,
nes aklas mato tai, kas gali tilpt delne.
Taip kaupsiu širdgėlą kiekvieną aš savy
lyg rudeninio gluosnio lapų krūvą
O tinkamu laiku paversiu
Juodosios gulbės atgailos giesme.