Kai nelieka žvaigždžių ir viršukalnių žvilgio,
Kai alsuoju į tylą pavargus nuo vėjo,
Tu ateik tuo keliu, kur išnyra už vingio,
Tu ateiki lyg mano šaunus Prometėjas.
Tamsoje aš lakštingalas vėtrose šauksiu,
Vėjas stūgaus šile ir sūpynėse uosio,
Pasiklysiu laike, bet vis viena aš lauksiu
Ir sirenos balsu tau ir vėlei dainuosiu.
Kai suplyš visos burės laivų, kur už molo,
Klyks žuvėdros iš ilgesio spąstuose laiko,
Nesakyk, kad širdis nuo širdies jau nutolo
Nepaliki manęs tarsi vienišo vaiko.
Kai nelieka žvaigždžių ir viršukalnių žvilgio,
Kai lyg kūnai visatoj skliautai susilieja,
Tu ateik tuo keliu, kur išnyra už vingio,
Tu ateik ir atneški man kvapą rugsėjo.