Animatorė padėjo tapti nemirtingais

Lina Gečienė vilnietė, 1970 metais gimė dulkėse paskendusiame Naujosios Akmenės mieste. Tame mieste visa gamta tik pilki medžiai, jeigu išsižioji - gauni į dantis cemento. Kramtant  prie stalo  bulves, tarp dantų buvo tiek cemento, kad nuo girždesio negalėjai girdėti, ko moko motina ar tėvas.
Praleidus vaikystė tarp cementinės gamtos ir dūmus spjaudančios gamyklos norėjosi tiesiog apdainuoti žaliąją gamtą, gyvūnus, kurie išlieka net ir cemento dulkėje.
Piešti ji mokėsi. Animacija - sunkus, alinantis sėdėjimas su personažu,  buvo jos išrinktasis. Meilė kinui buvo jos likimas.
Uodas Zyzla jai patiko labiausiai. Jis buvo meilus svajotojas. Gražus kaip Žebriūno Gražuolė. Malonaus kūno, nevaldonų emocijų, neprotingas, bemokslis, bet rimtai kalbantis apie gyvenimo malonumus. Tai jis dailininkei nedavė ramybės. Ji juokėsi ir verkė iš to mažo padarėlio, kuris visomis jėgomis kabinosi į gyvenimą. Ne vienas. Žinoma su dar dviem broliais: Kyzla ir Pastarnoku. Tai buvo bloga kompanija. Bloga įtaką darė badas, transporto keliai, persekiojantys žmonės vienu smūgiu galintis ištaškyti gerą uodų kompaniją.
Kiek bemiegių naktų, kiek kūrybinės energijos išlieta.
Ne veltui.
Uodai tapo nemirtingi.
Tu tai padarei.
Atsisveikinam su  Lina Gečiene.
Gal reikėjo gimti, kad padarytum nemirtingais visą kompaniją?