paleidžiu

nurengiu, pagaliau, širdį
ir palieku ją vieną.
tegul daužo, plaka rimbais,
trypia kojom.

iškvepiu iš paties plaučių dugno.
skausmas nebelyja.
gal tik kokia oazė iškils,
bet ir ta pakeltais lūpų kampučiais.

dar matau tave naktimis,
bet širdis apsirengt nenori.