Tegul

Tegul per valandą praeis                                                               
dvi valandos. O kad ir penkios.
Ir namas padidės dviem kambariais,
nuo durų iki durų slankios

koridoriai ir gąsdins langus, na o šiuos                                   
ramins jų stiklas veidrodinis.
Po to, kai vaizdą gatvėj sunešios.
Ir vakaras nutrūks lyg nuo grandinės.

Tegul šilti studentai grįžinės                                         
į benderį iš vietinės aludės
per garsiai ir prieš eismą dešinės,   
o mėnuo, prie dangaus prigludęs,   

tegul kritimo pagreitį įgaus
ir įsirėš į horizontą fejerverkais.
Tegul skambės juokeliai iš pigaus
folkloro, o vaizduotė perkais

nuo tos vienintelės minties, kuri
grąžins į prieblandą kaip foną bliuzų, 
plius rūbai miegamojo vidury,
plius dar baigtinis kiekis pliusų,

bet ne iš aritmetikų srities.
Tegul tai, kas nerealu su
dalykais iš aplinkui suartės.
Vinilui užsikirtus nesuklusiu,

nes būsiu jau erdvėj už tų
matavimų, kuriuos dar tiria
pamišėliai su maniakišku ryžtu
gyventi lydymosi ten orientyre,

tegul staiga... arba nebūtinai
nurims, nutils ir išsivaikščios
jutimai, nors neišmokti atmintinai,
bet nuotrupos atmintyje dar skaisčios.