PranasRytas aušo ilgai, laiko pakako galvoti apie daug ką, bet taip irgi neatsitiko. Pritūpę žvaigždynai viršum Kabelių parapijos dėmesį telkė tik sau, neleisdami nei akimis blaškytis, nei mintimis paklaidžioti toliau. Tačiau asmeniškai man ir tiek nereikėję. Svarbiausia buvo matyti Cezarį. Iki šiol neateina mintis, kad gal toks vaizdas iš sapno, nors yra ir tokių nesusipratėlių (nesusipratusių), kurie girdėdami mane pasakojantį, budina iš miegų, paliepia baigti sapnuoti. Nagi lai. Tegu. O man reikšminga žinoti, kad šis reikalas yra svarbiausias, kurį bet kada turėjęs ar žinojęs kažkur tokį esant. Ir jeigu tarp taip nesusipratusių pamatyčiau kad ir Pro su Poe (proEzija), tikiu, kad mano karieta dar kartą iš nuolaužų keltųsi ant ratų ir važiuotų toliau.
Pro vieną langą – žvilgt,
pro kitą, priešpriešinį – irgi žvilgt!
O Viešpatie! (ir tu, beje,
mielas Audriau Matoni),
kaip nepanašūs paveikslėliai!
jog nori ar nenori – nesakyk,
kad pro kurį nors (ar abu)
parapijoj Kabelių dangų matęs!
O aš?
Kone prieš šimtmetį galėjęs jį žvalgyti,
bet ar žvalgiau? .
Metu iš savo Laiko kasdienybę,
išgirsite ar neišgirsite, tačiau:
– Betgi ten Cezaris, – pasiporinu sau ir, žvelgdamas į kalendorių, paregiu, kad jau praaušo rugsėjo mėn. 21 diena. Iki šiol laikas man lyg ir ne kažin kaip rūpėjęs, tačiau šįkart darėsi smegenyse reikalinga išgirsti, kad šiandien t – r – e – č – i – a – d – i – e – n – i – s. Kaip ir kažkiek atgal, būtent: kai vasario mėnesį, kuomet Maskvos kremlius susiruošė spec. operacijai į Ukrainą. Sakėsi, diena, kita, gal dar dienelė ir – matykit! – nelyg savo rankomis Putinas iškels pergalingą spec. operacijos vėliavą. Ir nebuvo sunku įsivaizduoti, koks stebuklingas visos Ukrainos dėkingumas už tokią dovanėlę! It kiekviena ukrainiečių šeimyna būtų įsipareigojusi į savo žemės dangų švystelėti nors porą saliutuojančių fejerverkų.
– Pro, tu kur? Padėk man, – paprašiau prozos.
– Dainuoti? Pakviesk Poe, – ji panašioms kvailystėms greitesnė.
– Sakai, „panašioms“? Man regis pavyko suskaičiuoti, kad nuo pradėtos spec. operacijos praėjo trisdešimt TREČIADIENIŲ. Taigi 30! Viso labo 210 dienų. O žymiu štai ką: būtent nuo šio t – r– e – č – i – a – d – i – e – n – i – o dar vienos dovanėlės susilaukė saliutais pritvinkusi Ukraina.
– Suprantu, tu čia, Prany, taip apie mobilizaciją Rusijoje. Atskaičiuos 300 000 sielų ir, neva, tiek pakaks, kad spec. operacija būtų pasotinta.
– Aš nesakau, kad tiek pakaks. Tačiau jausmas toks, kad lyg ir prie manęs taikosi prisėsti Putinas. Ko gero žino, kad esu Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos pilietis. Manau, protinga manyti, kad jam reikalinga žinoti, kaip patekti į dangų artimiausiais keliais, – pakalbėjau Pro jausdamas, kad sklandumo kalbai, deja, pritrūko. Beliko tik pasirūpinti, kad neatrodyčiau pliurpalu. – Ar suvoki, Pro, apie ką aš čia kalbu? Asmeniškai aš ne kažin kaip.
– Ar manai, kad jam esi reikalingas žvalgybai? – sužiurusi į akis paklausė Pro, bet neatrodė, kad taip kratosi dialogo, nes tuoj ir pati pasipiršo: – O gal iš tikrųjų padainuokim, a? nelaukdami Poe, a? Ne, ne, Prany, ne publikai į ausis, o kaip repeticiją. Beje, aš labai tikiuosi, kad peizažas su priklupusiais viršum Kabelių parapijos žvaigždynais įtaigi vieta ne tik pasikapstyti savo smegenyse, bet ir paneršti po dvasią. Tačiau ne bet kaip, o lyg taip, kad kažkas lyg būtų išmokęs fotografuoti ne tik materiją, o ir ją, dvasią. Argi ne mielas būtų abrozdėlis, kuris ne per fantazija, o taip lyg;
Prisėdo Putinas šalia
ir, apžiūrėjęs atidžiau,
nei savo bunkerį mano ausis,
nuraudo kaip uogelė,
rudeniui atėjus.
Oi, oi!!!
nereik manyti, jog nesuprantu –
geresnio nutikimo nesulauksiu.
Bet šit girdžiu, kaip ten, pusėn pietų,
kur įsišvietęs virš Grūdos dangus
nelyg lietutis pradeda krapnoti
Vieni spėlioja, kad, girdi,
dėl grybų taip.,, –
O aš?
ir vėl susiradęs dvasioj Pro
panorau bent su ja dievus giedoti
iš Žemėje Žmogaus pėdos.
po kosmosą dairydamasis...
