Rytais dvi valandas geriu kavas.
Puodeliai vidutiniški ir ne per daug jų.
Taip tiesinu minčių inercijas kreivas
ir tuo pačiu jų aplinką ragauju.
Rytais priklausomybė nuo kavos
didi. Ir kartais per stipru, to
net neįtartum iš spalvos gelsvos
paviršiaus putų. Ką gi, skoniui brutto.
Rytais dviem valandoms duota
licencija lėtumui. Legali ji.
Ir negalioja išimtys. Jokia data.
Labai smagu, kada ką tik paliję,
ir lango gylį mažina migla,
mieguisti sąnariai lankstytis tingi
ir kas trečiam vaizde lengva gėla,
o jos aksesuarai ypatingi
pusiau brangiais akmenimis. Žieduos.
O auskarai – plonyčio aukso vielos.
Štai toks ruduo. Lapus šaka išduos,
atsikratys jais, vėjy susivėlus,
kai rankoj porcelianas. Baltas toks.
Galva mintis gražiai susišukavus.
Vėluojama, staiga ji atitoks.
Dvi valandas jau... ak tos kavos.