???... Nebuvo laiko kreipt akis (8)

Atsibundu.
Bet nemanykime, kad iš miegų.
Šįkart kitaip nei įprasta:
jei lyja – lyja,
jei sninga – sninga,
jei ūkanos ar dar kažkas,
žinai,  kitaip NEBUS.
Svarbiau sugaudyt kelnes, marškinius, batus
ir apsirėdžiusį kaip VAKAR
ir vėl išeit darbymečiu dienos švieson.

Betgi dabar?

Tegu ne kažin kaip dažnai,
bet jau ne sykį atsitikę –
matau:
žvaigždynai gerokai žemiau
pritūpę virš parapijos Kabelių.
Tačiau ne jie sudirgina per pajautas,
kuomet neabejodamas žinai –
tai nuostabu, nepaprasta,
be dieviškos palaimos šitaip neįmanoma.
bet, Cezari, kaip patikėti man,
kad ne dievu, ne aniolu (angelu),
o žmogumi žvaigždynuose tave matau.
Ir aprėdas, atrodytų, geriau artojui tinka.
Neužgyvenus turtų didesnių,
kostiumas darosi nereikalingas,
kaip ir kaklaraištis ant kaklo po smakru.

Kaip ką man tart dabar,
kai po ilgiausio nebuvimo
regiu tave
kaip abrozdėlį nuotraukoj
išlikusį lyg tyčia,
kad vėl pasikartotume atmintyje.

Tačiau jei kam prireiktų klaust manęs –
o kaip, pritūpusių žvaigždynų peizaže,
atrodžiusi Švenčiausioji Trejybė?

Tikiu ją buvus ten,
tačiau nei vieno iš trijų –
nei Dievo Tėvo,
nei Dievo Sūnaus
nei  Dievo Šventosios Dvasios,
n e p a r e g ė j a u...
Nebuvo laiko kreipt akis kažkur kitur
bijant prarasti Cezarį
žvaigždynais vaikščiojantį Žmogumi.