Iš Precizijų

Rugsėjo penktą pernai buvo linkta
žiūrėt į vieną tašką, punktą
atoslūgio minčių. Ir, tuo pačiu pakinktą,
kuriuo kankinta, smaugta, sunkta,

išmetus, džiaugtis. Metais šiais nė motais
laikytis kodeksų ir vadovautis mitais
apie miglų skaičius, kada sumoj tais
dalykais tartum stalaktitais

užgožiama šviesa ir tuneliai banalūs.
Ir juodoje urvų tamsoj gondolos
išplukdo dabartį į nuovargio analus,
ir nuo Dabar ir Čia neatitolus,

rugsėjo penktosios toli į priekį
iš rudenių visų pasprukę
gulės į horizontus išsidriekę
rugpjūčių pypkių prisirūkę.