Karo meto dienoraštis. Be karo

Grafomanės


Leidosi saulė
Ant klaviatūros su zebrais
perėjom ir chaotišku eismu
kai pasuki į kairę nueini į dešinę

Su grafomanėm aš buvau kuklus
Archipelaguose bedvasių negyvenamų salų

Mano dėka jos rinko atsargas - sagas
Norėjo atrodyt tyros
Bet nebuvo.
Grobstė, drąskė, plėšė

O sagos biro,
biro, biro!



...


Daugpatysta


Vasara nusibaige, o Ruduo yra gyvas numirelis,
sugyventinis jos
tarytumei prigulęs pogulio

gulintis savo skaistaveidės žmonos Žiemužės-Žiemos
baltuos pataluos

vasara sėdi ant lovos atkaltės
nelyginant soste
žiūri į jį valgo alyvinį obuolį

ruduo jį apuosto



...


Palei Šventąją


Tuoj sukonstruosiu turinį
užantspauduosiu
galėčiau prirašyt daug nulių
be nutikimų ir be teksto

be to dar bus daug atskilų įskilų
išlaužų nuolaužų atlaužų
įlaužų nuošliaužų stulpų

įkurtų krosnių šiaudigalių nuokratų
sienose nebeveikiančių laidų
šiltnamių žemês ir hektarų

gruodį galėtų būti ekečių
jau rudens pradžioje šitaip kylant garui



...


Teksto surištuvės


Kviečiu - pavaikščiokim
po rudeninį parką
parko prižiūtojui ant
kaklo užmeskim lasą

apvyniokim visą kūną
tvirtinu - juokingiau nebūna
jis bando išsilaisvint

bet suvaržytas
lyg batraiščiu tvirtai
šaukia krūmuos

be prievartos ir suvaržymų
nebūna siekių nebūna ntikėtumų
ir laisvės - ji čia visa ko esmė
taip pat nebūna



...


Teksto paleistuvės


Kiek paslankioję kartu su rudeniu
grįžkime prie krūmų
įkvėpkim iškvėpkim
išpūskim dūmus

suraišiotasai
kažką mums porina apie dermes
nerišliai bando atgailauti
prisimena klaidas

jis sako: viskas - medžiai
bet kokie augalai
ir vėlei - tie patys krūmai
būna surogatai jau atsiradę iš savęs

taip pat ir mes...
na ką gi jis šiek tiek perdeda
palikime dermes sustokim čia



...


Teksto tąsa ir tąsymas


Baigęs rūkyti prašau jo tęsti

jis tąsosi vėl jaučiasi
kiek drąsiau ir tęsia:

pirmosios dermės
tai mintyse nueiti keliai
nors jie vos apčiuopiami siauri
bet gali saistytis tampriai

ir štai - jeigu taip nėra
niekas nėra saistoma
tada nieko neįmanu supaisyt

tuomet visa net metalinės šio parko varlės
išdrįksta padrikai



...


Gražumynų


Man sako: dvejuos nesueinančiuos poliuos
gražiausi vasaros atolai

liko

ir knygos išrikiuotos
rugiuose virš bedugnės
kiekvienoje po vasarvidžio pasaką

kiekvienoj pasakoj po nuopolio obuolį