Morkų pyragas

Jis stovi ir rūko jų vietoje, kurioje pirmus kartus su ja susitikdavo. Žvelgia tolyn ir artyn į praeitį. Prisiminimai sukasi kaip slogūs jo išpučiami dūmai rudeniniuose vėjo gūsiuose. Gūsiai. Juos šis žodis prajuokindavo. Bet tik jie žino kodėl. Dabar, kai išgirsta šį žodį per orų prognozę, jam kaskart suspaudžia širdį ir užgniaužia kvapą.
Ji važiuoja pro šalį. Mato jį rūkant. Nežinia, kiek dar jis čia rūkys. Ji nuvažiuoja tolyn. Gerai, kad jis jos nepamatė. Jam ir taip skauda. Jis liūdi ir norėtų pasiguosti, bet ta, kuriai jis norėtų pasiguosti nuvažiavo tolyn. Jam nieko nesinori. Jis nebemoka būti be jos. Negali būti namie, žiūrėti filmo, piešti, šukuotis, valgyti ar svajoti. Namie jis tik žiūri pro langą. Kartais miega, nes miegoti gera. Bet užmigti sunku. Pabusti irgi.
Jis nebemoka gyventi. Nežino ką veikti. Jis pratęs galvoti apie ją, rūpintis ja ir laukti jos. Jis atidarytų langą, bet ji sakytų, kad šalta. Jis padėtų jai išsirinkti suknelę. Jis norėtų paklausti jos, ar ji valgys spagečių. Tai jo mėgstamiausias valgis. Ji atsakytų, kad spagečiai nusibodo, tad jis padarytų karštų sumuštinių. Tada ji paprašytų arbatos. Ji kažką pasakotų, o jis tylėdamas klausytų. Ji paklaustų, ar jis jos klauso, kodėl nieko nesako. Jis atsakytų, kad jis tyli, kai klauso ir ją apkabintų. 
Šiandien vakare, prieš išeidamas iš namų, jis iškepė morkų pyragą ir užpylė vaisinės arbatos. Bet kąsniai per sprangūs, kad galėtų praryti. Jis vis dairėsi pro langą, gal ją pamatys. Karšta vaisinė arbata ir morkų pyragas, atvėso taip pat kaip suplyšus širdis. Įdomu, kiek laiko ji gis. Ar jausmus ir prisiminimus rudens lapai ar žiemos sniegas numarins?
Jis kaltina save. Kaltina ir ją. Kaltina ir rudenį, kad dar labiau skauda. Bet kaltas ne ruduo. Jam įdomu, kaip ji dabar jaučias, jis nežino, ar tai buvo tikra.
Jis ir vėl bijos tikėti, pasitikėti ir mylėti. Jis bijos naujų pažinčių. Bijojo ir anksčiau. Kartais pabandydavo. Pabandė ir su ja. Ji klausdavo jo, kodėl jis nenori susirasti naujų draugų. Dabar jis atsakytų: „todėl, kad gali skaudėti“. Nors jam ir skauda, bet jis neatsisakytų iš naujo su ja susipažinti.
Kiek daug jie nespėjo nuveikti, bet jis galvojo, kad visą gyvenimą jie nugyvens kartu. Jis norėtų, kad ji paklausytų dainos, kurią jis šiandien išgirdo. Jis norėtų parodyti jai šį tekstą, kurį apie ją jis parašė.