Karaliaus dvaras plyšojo nuo sklindančių paskalų. twentyTwo (Rašymo dirbtuvės. Opus 3)

Patarimai, pamokymai ir prisakymai mielaširdingajam skaitytojui:

I. Atėjo metas, kai ne vaikas iš minios turi sušukti, kad karalius nuogas... Atėjo laikas karaliui šaukti į minią, kad vaikas yra nuogas, nuskurdęs, alkanas, ir dėl to kalta karalystė.
II. Užtenka bepročiui šaukti, kad Dievas mirė, laikas Dievui prabilti, kad mirė žmogus, sudievindamas tai, kas esti žmogiška ir sudaiktindamas tai, kame yra bent lašelis dieviškumo.
III. Iš bičių dūzgimo asfodelijų pievoj suprask, koks saldus jų nektaras. Gėrėdamasis gražiausia gėle ir girdamas dievišką kvapą nepamiršk, kad visa jos didybė išaugo iš mėšlo.

I pranašystė

Vieną dieną, galbūt tokią kaip ši, pas visus dvariškius ir miesto gyventojus įsmuks pakvietimai į Didžiąją puotą. Vieni jų įšliauš pro siaurą plyšelį po durimis, kiti nukris tiesiog iš dangaus į rankas ar į ištiestą elgetos kepurę.
Bus didžioji puota, kurioje vieni puotaus, o kitais bus puotaujama. Vieni linksminsis, o kiti linksmins juos. Vieni plyš juokais, o kiti juokins ir jųjų žodžiai kaip povo plunksnos kutens karalienės išskustas pažastis.
Vieną dieną, vieną paprastą dieną, vyks medžioklė su karaliumi, kur pats karalius ir bus tas medžiojamas laimikis. Apsitaisęs sabalų ir lokenų mantija, brausis gilyn į mišką kaip didelis, stambus, išsigandęs žvėris...

Negirdėti jokių trimitų, nematyti jokių apokalipsės raitelių.
Tik pabaidytų paukščių klyksmai, susibūrę į didelius juodus debesis, tik stebėtinai daug sumišusių stirnų, briedžių ir kiškių, besibraunančių pro žvėrynų aptvarus. Tik stebėtinai daug maitvanagių, tupinčių ant kuorų ir kantriai laukiančių šviežienos...

II pranašystė

Po medžioklės karalius pavargo ir apsistojo nakvynei. Ir ne šiaip sau nakvynei penkių žvaigždučių karčiamos apartamentuose, bet po atviru dangumi, ant šieno milijonų žvaigždučių viešbutyje.
Naktį, begulėdamas ant dešiniojo šono, jis susapnavo sapną, kuriame ant aukšto kalno staugė geležinis žvėris. Traiškanotomis akimis ankstyvą rytą karalius pėsčias nuėjo ten, kur paprastai pėsti karaliai nevaikšto – pas savąjį krivių krivaitį, kad jis jam išaiškintų sapną. Krivių krivaitis prisikimšo pypkę ir ėmė papsėti. Rūkė ir smilkė, kol migla padengė slėnį, tuomet ėmė pūsti karaliui miglas į akis. Esą anas sapnas reiškia, jog šioje vietoje reikia statydintis pilį, o prie jos iškilsiąs miestas, kuriame dvariškiai taip lėbaus, kad jo garsas pasklis po visą platųjį pasaulį. Tuomet buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis.

Atėjo laikas kitai medžioklei. Nors medžioklė nusisekė puikiai, karalius, priplempęs medaus, pavargo ir apsistojo nakvynei.
Naktį, begulėdamas ant kairiojo šono, jis vėl regėjo sapną, labai panašų į ankstesnįjį. Ant aukšto kalno staugė geležinis žvėriūkštis... Tuomet išlindo geležinė ranka (!) ir pagrūmojo: „Karaliau karaliau, su tavimi sugyventi prireiks geležinės kantrybės! “
Vėlyvą rytą, dar gerai neišsipagiriojęs, žaliam pagiry karalius aplankė savąjį krivių krivaitį. Šis knarkė pataluos taip garsiai, kad rodėsi – jame knarkia šimtai krivių krivaičių. Karalius papurtė krivaitį ir šis išsibudino. Tuomet, atsigėręs iš kaušo medinio gerą mauką giros, krivių krivaitis išklausė karalių ir atsakė taip, kaip ir pirmąjį kartą.
Esą anas sapnas reiškia, jog šioje vietoje reikia statydintis pilį, o prie jos iškilsiąs miestas, kuriame dvariškiai taip lėbaus, kad jo garsas pasklis po visą platųjį pasaulį. Etc... etc... buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis.

Karalius mėgo medžioti, todėl išmėgino retųjų danielių medžioklę naujajame žvėrių rezervate. Medžioklė buvo šiaip sau, o nuovargis lenkė kaip reikiant. Naktį, begulėdamas ant pilvo, jis vėlei regėjo sapną, labai panašų į ankstesnįjį. Ant aukšto aukšto kalno staugė geležinis žvėris.
Rytą karalius pasišaukė krivių krivaitį ir pusiau gulomis ėmė porinti, ką jis sapnavęs. Krivis pakedeno, pasikasė žilą galvą ir vėl pakartojo tai, ką anuos kartus – reikia piliakalnį pilti, prie piliakalnio kalnapilį gerti, reikia pilį statyti, reikia miestą įkurti.
Bet čia nūnai atėjo karaliaus iždininkas ir pasakė, kad karalystės iždas išsemtas ir, jeigu karalius dar bent sykį susapnuos tą prakeiktą sapną, karalystėje liks vieni skurdžiai, o ir pats karalius skendės skolose.
Kryžiuočiai ir kalavijuočiai ateisią skolų išmušinėti... žydeliai palūkanų didinti.

Krimtosi, vai krimtosi karalius. Negalėjo nė bluosto sudėti, naktis iš nakties. Vaikščiojo išbalęs, kaip po nesibaigiančio baliaus, tapo savo paties gyvąja šmėkla. Paakiai pajuodę, mintys drumstos. Nemiga kankina.
Ir pagailo karaliaus krivių krivaičiui. Atėjęs šis taria: „Nebekrimski, mano šviesybe, savęs, geriau krimski šitą šaknelę“ – ir ištiesia valerijono šaknį. „Nebegraužki, mano šviesybe, savęs, graužki šituos lapelius“ – ir iškelia saujelę neplautų, ramybe kvepiančių bazilikų, plėšydamas meta lapus, kurie plūduriuoja pavėsio sriubytėje kartu su žvaigždžių atspindžiais vėsią, ramią vasaros naktį.

Karalius užmiega ramiai. Vasara baigiasi. Ilgas, lietingas ruduo – karaliaus šlapiųjų sapnų sezonas.

III pranašystė

Karalystėje gyveno toks dailininkas, turintis magiškąją galią atvaizduoti tikrovę, kuri atrodo netgi tikresnė už tikrą. Natiurmortai kvepėdavo šviežiai nuskintais bazilikais, o vynuogių kekės būdavo tokios tikros, kad atskridę paukščiai nulesdavo vynuoges. Į jo dirbtuves užklydęs vaikėzas nuo jo paveikslų nuraškydavo vieną kitą prisirpusį persiką, vėjas, įsipainiojęs į plazdančių užuolaidų klostes, sukuldavo vazą, ištroškęs keleivis atsigerdavo iš nutapytos stiklinės vandens ar atsignybdavo duonos minkštimo.
Tiesa, niekas iš tikrųjų nebuvo regėjęs nė vieno paveikslo, taip pat nematė vynuoges lesančių paukščių, nepažinojo vaikėzo, vagiančio vaisius, keleivio, kuris malšindavo alkį ir troškulį. Bet visi tik kalbėjo, kad esą buvo taip ar kitaip. Šios visos istorijos plito iš lūpų į lūpas, kaip karšti bučiniai, kaip cholera, šiltinė ar dar baisesnė liga, vadinama meile.
Tapytojas gyveno atsiskyręs, jo namą saugojo du marmuriniai liūtai, kurie, kaip žmonės teigdavo, prisiartinus atgydavo ir suplėšydavo ginkluotą karį ar šiaip kokį smalsuolį nelyg popieriaus skiautę. Tapytojas priimdavo tik vieną vienintelę lankytoją – mylimiausią karaliaus dukrą. Tačiau be palydos, be žodžių, su išlygomis, kad ji niekada niekam nepasakos apie jo kūriniją. Viskas būtų lyg ir įprasta tokiems neįprastiems tapytojo įnoriams, juolab visiškai neįprastoms to meto visuomenės normoms, netgi pasakose. Vienintelė detalė, kuri šiek tiek keičia pasakojimo toną, – princesė – jo paveikslų didžiausia gerbėja – nuo pat gimimo buvo akla.