Mes užgraušim vienas kitą. Dirbtuvės 2. pianissimo.

Kaip įtariamasis sulaikytas apklausai, Rokas leido naktį, narpliodamas minčių raizginį.
„ Tu už viską sumokėsi“- šis moters pagrasinimas įgavo konkretų ir labai nemalonų  pavidalą. Tokia painiava... O jis bus apkaltintas žmogžudyste, lavono slėpimu. Viskas prieš jį. Bus apklausiami kaimynai, kurie girdėjo rietenas, visi liudijimai jam nepalankūs. Ir tiesa, kad jis nieko nežino - tokia neįtikinanti.
  Na taip, moteriškės fantazija pranoko visus lūkesčius. Jis tikėjosi ko nors paprastesnio. Kad pradės kviesti policiją, rašyti skundus, gal kreipsis į teismą... Žodžiu-eis jau žinomu teisiniu keliu.
  O ji pasityčiojo, įpainiojo ir juokiasi pasislėpusi. Ir dar ką nors iškrės - tuo vyras dabar neabejojo.
- Na, kobra-dar pažiūrėsim kas ką- iškošė Rokas per dantis.
Buvo aišku, kad greitai nebus išleistas. Vyks tyrimas, bus ieškoma lavono, tardymai, ir ką jis besakytų, atrodys kaip mėginimas išsisukti. Pats pranešė apie, neva, savižudybę o nėra net lavono…
  „Gal, geriau suvaidinti pamišėlį…“- šmėstelėjo mintis.


Atsivėrė kameros durys, du pečiuiti pereigūnai  dirstelėjo į kamerą.
- Į apklausą, -pasigirdo abejingas bet įsakmus  balsas.
Sulaikytasis net nekrustelėjo. Tik sėdėjo apsivilkęs išvirkščius rūbus ir dairėsi bereikšmiu žvilgsniu.
- Ar tu kurčias? Tau sakoma, -suniurzgė vienas iš policininkų.
-Ar jūs mane matote? - Rokas pradėjo įsijausti į sugalvotą vaidmenį.
- Ką čia prisigalvoji? Kaip galėtume tavęs nematyti? Nematomasis atsirado…
-Jūs negalite manęs matyti, kai apsivelku išvirkščius drabužius. Niekas tada manęs nemato, todėl darau, ką noriu... - sukrizeno vyras.
Pareigūnai apsikeitė sumišusiais žvilgsniais, gūžtelėjo pečiais ir užrakino kameros duris .
Tačiau dar klausą pasiekė nueinančiųjų pokalbis.
-Turbūt, trenktas.
-Panašu.
-Koks nors paūmėjimas. Tada jie visko pridirba…
-Pridirba, paskui neprisimena. Šizofrenija.
-Arba vaidina. Dar vienas ekspertizei.
„Štai, kaip paprasta“-šyptelėjo pats sau Rokas.
Tačiau, puikiai suprasdamas, kad nebus taip lengva su patyrusiais psichiatrais, ėmėsi mintyse dėlioti tolesnį spektaklio scenarijų. Turi atrodyti įtikinamai, bet negalima persistengti.
Lėtai slinko ilgos ir nykios dienos palatoje. Nors buvo dar vienas žmogus, bet vyras nesileido į pokalbius su juo. Įtarė, kad gali būti patalpintas stebėtojas, viską po to išklojantis personalui.
Įdomūs būdavo tik pokalbiai su gydytoju. Čia tekdavo susikaupti, kad nepridarytų klaidų.
Kartą gavo laišką. Tik trumpa frazė,, LAUKIU. IR TU LAUK“ Išsiųstas iš Graikijos, pasirašytas vyrišku vardu.
-Ar tai tavo mylimasis? - labai susidomėjo palatos kaimynas.
-Ne tavo reikalas – grubiai atrėžė Rokas.
Jis nė akimirką neabejojo „Tai tos „kobros“ laiškelis. Lepinasi kurortuose, ir dar tyčiojasi- jau ir  homoseksualu padarė. Už viską atsiims, už kiekvieną čia praleistą dieną“
  Daug tų dienų prabėgo. Galiausiai, buvo parašyta palanki išvada, kad jei nusikaltimas ir buvo įvykdytas, tai tuo metu ligonis buvo transo būsenoje ir nieko neprisimena. Nepakaltinamas. Tolesni stebėjimai rodo pagerėjimą, ir normalią adaptaciją visuomenėje.
Ligoninės durys atsivėrė, išleisdamos į laisvę, pripildytą pavasarinio atgimimo šurmulio, užtvindytą saulės spinduliais, bundančios gamtos rūpesčiais.
„Na, gyvate, rasiu tavo irštvą, rasiu tave. Lauk“- pasiuntė į erdvę įniršiu persunktą mintį Rokas.


  Greitai bėgo laikas. Kelionėse po kitus kraštus jis neprailgo. Tiek daug įspūdžių, tačiau net jie neužgožė noro ko nors tokio originalaus iškrėsti Rokui. Dar vis nuoskauda ruseno, pyktis užvirdavo. Nejutau, kad būčiau ištuštinus neapykantos indą iki dugno. Bet, atėjo metas grįžti. Iš brolio sužinojau, kad paieška nutraukta, nes neįrodyta, kad buvo padarytas nusikaltimas. Širdį man glostė žinojimas, kad tas pasipūtėlis Rokas dabar visaip įrodinėja savo nekaltumą psichiatrams. Tačiau supratau, kad istorijoje tašką dėti dar negalima. Tas „ erelis“ bus paleistas ir galvos apie kerštą. „ Mes užgraušim vienas kitą“ nusmelkė mintis. „Gal, tai lemtis…“
  Kaip pasiilgau savo šalies, savo miesto, savo namų- širdis suspurdėjo nulipus lėktuvo nuo trapo . Sava kalba, savi žmonės. Norėjosi visus apkabinti. Sava aplinka, kvapai, takai. Ir planai, kuriuos buvau apmąsčiusi iš anksto. Negalėsiu gyventi savo bute, todėl teks išsinuomoti kur nors. Geriausia užmiestyje.
  Nesunkiai radau sau tinkamą būstą. Namukas, kurio gyventojai išvyko, bet norėjo kad kas nors gyventų ir palaikytų tvarką. Net nuomos mokesčio neprašė. Kukli trobikė, paprasta kaimiška buitis. Na, teks gyventi be patogumų. Vėl sukilo pyktis- tai vis Roko kaltė. Tačiau gamta, ramybė turėtų atsverti miesto komfortą. Reikėtų gero draugo sargo. Teks įsigyti, paimti iš prieglaudos. Jau kitą dieną nuskubėjau į prieglaudą. O čia laukė staigmena. Džiugiai lodamas mane pasitiko Akela. Mėgau šį vilkšunį, o jis mėgo mane. Tai buvo geras prisiminimas iš tų nelemtų laikų, kuomet man nervus gadino Rokas. Akela jo šuo, laikomas tėvų sodyboje. Taip ir nesupratau, kodėl tas prietranka negyveno paveldėtame namuke, bet šunimi rūpinosi. Važiuodavo pašerti, paleisdavo pabėgioti, dažnai veždavo ten ir mane. Su vilkšuniu susidraugavom, o su jo šeimininku niekaip nesigavo. Kai buvo sulaikytas, atsirado gerų žmonių, kurie pasistengė nors į prieglaudą atiduoti.
Labai nudžiugau dėl tokio netikėto susitikimo. Namo grįžome jau dviese. Įkurdinau sargą prieangyje ir žinojau, kad esu saugi, ir namai saugūs. Stiprus, atsidavęs, mokytas šuo. Bus dar ir ištikimas draugas.
  Tą popietę turėjau apsilankyti savo bute, kurį be problemų išnuomojau. Reikėjo atlaisvintį kambarį nuo savo daiktų. Kai kuriuos, ko man nebūtinai reiktų, sudėti rakinamame kambaryje, dalį pasiimti su savimi. Juk grįšiu kada nors, juk turi ta istorija kokią tai pabaigą turėti- tuo neabejojau. Stengiausi nepakliūti kaimynams į akis, net truputį užsimaskavau akiniais nuo saulės, apsivyniojau įmantriai susuktu šalikėliu. Vengiau nereikalingų klausimų. Įsmukau į savo namus, tarsi kokia vagilė ir vėl pajutau neužgesusią pagiežą.,, Ne, tu dar nesumokėjai už viską…“ tyliai sušnabždėjau.
  Stengiausi neužsibūti, apsisukti kol nesutemo, kad dėmesio nepritrauktų įjungta šviesa. Darbą baigusi apsidairiau- ant palangės  tebestovėjo vazelė su nudžiuvusiomis, kadaise pamerktomis bazilikų šakelėmis. Turėjau tuo šlamštu nepamiršti pagardinti patiekalus. Su pasidygėjimu  įmečiau tai į maišelį šiukšlėms. Pasukau į vonios kambarį. Vėl suėmė juokas, prisiminus išdaigą. Nuo veidrodžio lentynėlės surinkau dantų šepetėlius, pastas, likusią Roko skutimosi mašinėlę, losjonus. Irgi, į šiukšlių maišą. Dirstelėjau į veidrodį ir išvydau tai, ko nekenčiau – tas narcizas skutosi ir gėrėjosi savimi. Lyg kokia kvaila ir tuščia „fifa“ Vaizdinys buvo toks tikroviškas, kad atsisukau pažiūrėti, kas už nugaros. Nieko. Ačiū Dievui-tik prisiminimų prisilytėjimas.
Stvėriau krepšį su susirinktais daiktais, maišelį su šiukšlėmis ir nuskubėjau į automobilį. Norėjosi kuo greičiau dingti.


  Rokui neteko ilgai galvoti kur eis ir ką toliau darys. Sustabdęs taksi, nurodė tėvų sodybos adresą. Išlipus iš automobilio sugėlė širdį. Tuščias kiemas, ir jau pradėjusi sparčiai želti žolė... Kas nutiko Akelai? Gyvūnų globotojai pasirūpino? Pasakęs taksistui, kad tuoj atneš pinigus, nupėdino į namo vidų. Viskas buvo, kaip palikta. Atsirakinęs seifą, paėmė kelias kupiūras, atsiskaitė ir nuėjo, nelaukdamas grąžos. Paniuręs atsisėdo prie stalo. Ne – ne viskas kaip buvę. Reikia susirasti savo augintinį, reikia atkurti pajamų šaltinį. Na, tai jis padarys nesunkiai. Ryšiai išlikę. Reikia suvesti sąskaitas su ta bestija, su ta gyvate… Kur ji dabar, kaip ją rasti?
Pasijutęs labai vienišas panoro pirmiausia susigrąžinti šunį. Ir susidūrė su pirma nesėkme. Prieglaudoje gavo atsakymą, kad toks šuo buvo, bet jį pasiėmė globoti moteris.
„Prakeiktoji. Net Akelą iš manęs atėmė“- sugriežė dantimis vyras, sėdęs prie vairo. „Rasti ją! “-ši mintis tapo varomąja Roko jėga.
  Nepailsėjęs nuo neramaus miego, vyras atsikėlė anksti. Norėjosi kažko įprasto, kas grąžintų į malonią netolimą praeitį. Pabandė pasidaryti kavos, kuri praskaidrintų dabartį, aromatu suteiktų džiaugsmo. Užsiplikė, gurkštelėjo ir paliko, supratęs, kad nusiraminimo nebus. Pasistatęs prieš save veidrodį pradėjo tyrinėti savo atspindį. Nesiskutęs, apžėlęs barzda, kaip benamis. Gerai. Tinka prie veikimo plano. Nors, vargu ar galima tikėtis, kad ta prakeiktoji gyventų savo bute tačiau būtina įsitikinti. Reikia pakeisti išvaizdą neatpažįstamai. Skarelė užsmaukta iki antakių, iš po jos išpeštos plaukų sruogos, juodi akiniai. Reikia iš sportiško liekno vyro tapti pilvotu „dėde“. Prisivilkęs daugybę sluoksnių maikių, baltinių, džemperių Rokas nutarė, kad jau sunkiai atpažįstamas.
Jau degėsi pirmos šviesos languose kai vyras privažiavo prie namo, bet nusivylė, nes stiklai atspindėjo tik besileidžiančios saulės gaisus.
„Veltui šitas maskaradas. Ji ne tokia kvaila, kad čia gyventų“-su apmaudu pagalvojo vyras. Bet nuvažiuoti neskubėjo. Sėdėjo apniktas prisiminimų apie savo to meto planus, siekius ir kaip nieko iš to nesigavo. Juk, ir skubėti nebuvo kur – namie spengianti tyla ir vienkiemio vienatvė.
  Panaršęs atminties slėpiniuose, Rokas pasijuto mintimis grįžęs į realybę. O realybėje šviesą spinduliavo taip reikalingas langas.
-Jūs pas ką? -duris atidariusi į vyrą žvelgė jaunutė mergina. -
-Pas buto savininkę. Ar ji namie? Gal galima užeiti?
- Ji čia negyvena.
-Kur ji dabar gyvena? Gal adresą žinote?
- Nežinau.
-Bet susitinkate? Kažkaip atsiskaitote už nuomą? - toliau atsargiai kamantinėjo Rokas.
- Mano tėvai moka. Kiekvieną mėnesį pirmą dieną atvažiuoja ir sumoka. Bibliotekoje. Universitete.
-Aišku. Ačiū. - padėkojęs vyras paskubėjo atsisveikinti.
„Kaip gerai, kad yra plepių mergiočių „ -pasišaipė mintyse, jau užvesdamas variklį.
Iki mėnesio pirmos dienos yra likusi savaitė. Laiko užtektinai, kad paruošti planą, išžvalgyti teritoriją.
  Nusprendęs neatidėlioti, Rokas jau kitą rytą suskato nuvykti prie universiteto.
„Keblu čia susitikti, nėra kur patogiai priparkuoti automobilį. Veikiausiai, paliekamas kur randama vietos artimiausiose gatvelėse ir į biblioteką ateinama pėstute. Vieta tinkama, nes visada pilna zujančių studentų. O gal ji netoliese gyvena, arba dirba... “- švystelėjo viltis vyro galvoje. “Teks užsiimti vietą bibliotekoje, vos ji bus atidaryta. “
Savaitė prabėgo nepastebimai, vis pasvarstant, kaip turi apsirengti, kad liktų neatpažintas, buvo aišku, kad teks improvizuoti pagal aplinkybes, kurių neįmanoma numatyti ir veikti pagal sklandžiai sudėliotą scenarijų.
  Užsimaskavęs panašiai, kaip ir pirmą kartą, Rokas dabar priminė stambaus sudėjimo rokerį.
Užsiėmęs bibliotekoje vietą prie stalo, paprašęs surasti retą knygą, nusičiupo pirmą po ranka pasitaikiusį žurnalą, apsišarvavo kantrybe ir ėmėsi nuobodaus laukimo. Po keleto valandų atkreipė dėmesį į užėjusią pagyvenusių žmonių porelę, atsisėdusią šiek tiek atokiau.
„Turėtų būti jie“- Rokas įbedė akis į žurnalo puslapius nors iš tiesų, įtempęs ausis, bandė nugirsti pokalbį, gal bus paminėta nors menkutė detalė, leidžianti užčiuopti siūlo galą. Netikėtai reikliu signalu tylą sudrumstė telefono skambesys.
-Laba diena. Taip, laukiame, kaip visada-maloniu balsu pradėjo suokti moteris.
Ką sako laukiamoji nesigirdėjo, buvo per toli.
-…………………………………………………..
-Viskas gerai. Supratau. Pasakojo dukra, kad teiravosi.
-……………………………………………………….
-Vyras. Netvarkingai atrodantis, aukštas storas. - atraportavo  apie išvaizdą.
Rokas pakėlė žurnalą, laikydamas jį rankose vertikaliai, tikėdamasis, kad mažiau kris į akis ir net stengėsi vos vos kvėpuoti, kad nepraleistų nė žodžio.
-……………………………………………………………..
-Supratau. Privažiuosite. Einame  ten laukti, -užbaigė pokalbį moteris.
Paskui tą mielą porelę užsivėrus durims, nuo stalo pakilo ir Rokas. Žlugo visi apgalvoti variantai, beliko tik pėdinti tėvukams iš paskos, tikintis pamatyti automobilio numerį.
Nurodytoje vietoje porelė sustojo. Moteris rankinėje iš anksto surado paruoštą voką. Dar buvo likę kelios dešimtys metrų, kad ir Rokas atsirastų greta. Automobilis stabtelėjo, vairuotoja pravėrė dureles, čiupo voką.
-Ačiū, -tarstelėjo paskubomis.
Jau užverdama duris, žvilgsnį įbedė į žingsnį spartinantį Roką. Pašaipi ir piktdžiugiška šypsena šmėstelėjo jos lūpomis, o per dar neužvertas dureles pasirodė ranka, su iškeltu didžiuoju pirštu. Automobilis pajudėjo staigiai ir greitai. Nekreipdamas dėmesio į nustebusius sutuoktinus, Rokas prie gatvės prilėkė jau šuoliais. Bet spėjo pamatyti tik, kad mašina pasuko į artimiausią gatvelę.
„Apdairi ir įžvalgi rupūžė „-mintyse plūdosi vyras. Suvokimas, kad nuo šiol susitikimo vieta bus keičiama kėlė neviltį. Tik mažytė, nesuvokta detalė įstrigo į atmintį ir nedavė ramybės.,, Kaip ji, tarsi vijurkas, taip greitai sukosi salone, kad per kelias akimirkas atsirado dešinėje pusėje? Akrobatė, vairuojanti persikreipus? Ką čia supaisysi tą pamišėlę…“


  Žinojau, kad Rokas jau laisvėje. Neabejojau, kad dabar jo tikslas mane rasti ir atsiteisti. Tuo įsitikinau šiandien, pamačiusi netoli universiteto. Artistas sušiktas... pažinau vos pamačiusi. Bandau spėlioti, ką jis su manimi darytų, jeigu nutvertų. Jokia reali mintis neateina į galvą, bet numanau, kad man labai nepatiktų. Man visada nepatiko jo elgesys. Turiu išvengti, o pačiai kyla  nenumaldomas noras ką nors iškrėsti. Kažką, kas būtų juokinga ir pasijusčiau pilnai atkeršijus. Rausiuosi atminties kloduose, ieškau už kokios minties užsikabinti. Užsnūdau, taip nieko ir nesumaniusi. Nakčiai įpusėjus, pažadino ryški pilnatis, užliejusi miegamąjį – pamiršau užtraukti užuolaidas. Netikėtai gavau mintį prisiminus – tas nenaudėlis prietaringas. Daugiau neužmigau-užvaldė intrigos planavimo aistra. Kirbėjo mintys, prisimenant visas kerėjimo, raganavimo apeigas, užkalbėjimus, užbūrimus… Jų tiek daug... Pati visu tuo netikėjau nė per nago juodymą, bet žinojau, kad tikinčius labai paveikia. Kodėl nepabandžius tuo pasinaudoti… Logika paremta nuojauta sakė- jis gyvena vienkiemio sodyboje. Ten man viskas žinoma. būtina veikti neatidėliojant, kol dar saulė neišdžiovino  jo įmirkusio kiemo . Man reikia, kad liktų matomi pėdsakai. Nesvarbu kokie – kuo keistesni, tuo geriau. Į šaldytuvo kamerą statau dubenėlį su vandeniu, kad sušaltų į ledą. Pati leidžiuosi į senos avalynės paieškas. Juk, turėtų būti šeimininkai ką nors kur nors palikę. Radau senutėlius veltinius, įmautus į didžiulius kaliošus. Koks milžinas tai mūvėjo… Kaliošai labai tiks mano užmačiai. Atsinešusi išpjaustau, kad atrodytų, jog atėjūnas turi tik tris pirštus. Pati suabejoju, ar nepersistengiau, bet pasirodė visai priimtina. Imu baltą popieriaus lapą dar tris mažesnius. Jau sumanyta, ką supilsiu. Viename lapelyje druska. Kitame soda.. Trečiame miltai. Nesvarbu… Svarbu kad darytų įspūdį. Dar kažko reikia, kažkokio akcento... Plaukų! Prisiminiau, kad prieangyje tebekaba iš savo buto parsivežtas maišelis, kurį vis neprisiruošiu išmesti, Ten skutimosi mašinėlėje turėtų būti likę barzdos šerelių. Mintis taip patinka, kad pradedu juoktis. Taip ir yra- mašinėlė neišvalyta, ir kiek tik nori ten pilna to gėrio. Įberiu į visus tris popierėlius. Ach taip - dar ir bazilikai čia. Mažyčiais gabalėliais trupantys tarp pirštų. Tiks ir jie. Kerėjimuose visokios žolelės naudojamos. Pauostau, pajuntu silpną kvapo dvelksmą, prisimenu, kaip jis niršdavo, jeigu nepanaudodavau, ruošdama patiekalus. Iki šiol nesuprantu, kaip galima tai mėgti. Popierėlius užlankstau ir staiga susizgrimbu, kad neturiu klijų. Negali lankstinukai išsilankstyti, neturi išsibarstyti pakelių turinys. Išnaršau visus stalčius, ieškau kuo pakeisti klijus.  Akys užkliūna už žvakės... Labai gerai! Tirpintu vašku antspauduoju paketėlius, braižau mistines linijas. Sudedu viską ant didesniojo lapo, užlankstau ir apraizgau raudonu vilnoniu siūlu. „Bomba“ paruošta. Turėtų suveikti. Traukiu iš šaldymo kameros dubenėlį su ledu, skubiai dedu į termo dėžę. Ledas reikalingas, neturėtų ištirpti. Vienintelė mintis sukasi  mintyse - kad tik Roko nebūtų namie. Automobilį pastačius miško proskynoje prisėlinu arčiau namų. Jaučiu, kaip baladojasi širdis... Pro medžių šakas įdėmiai stebiu kiemą, namą. Nėra Roko automobilio, nėra jokių ženklų, kad kas nors būtų name. Tik ratų provėžos leidžia suprasti, kad neklydau. Jis apsistojęs čia. Nežinau, kiek turiu laiko, nes vyras gali sugrįžti bet kurią minutę. Tikiuosi, kad variklio ūžesį išgirsiu iš tolo, bet neverta tampyti likimo už ūso. Čiumpu ledą, tvirtinu prie jo kerėtojos siuntinuką, įsispiriu į tuos milžiniškus kaliošus. Šie smukinėja, sunku eiti. Bet namą pasiekiu pakankamai greitai. Atsivedėjus trenkiu  kelių kilogramų svorio luiteliu į stiklą. Šis skyla ir pabyra šukėmis ant žemės. Siunčiama dovanėlė žnegteli kambaryje netoli išmušto lango. Atatupsta traukiuosi iš kiemo. Pavyksta- niekas neužklumpa, visur tyla ir ramybė. Poros keistų pėdsakų takelis įsispaudęs į molingą žemę – ateita, tačiau neišeita. Jeigu ledas suspės ištirpti -mįslė, kokiu būdu siuntinys atsidūrė viduje. Pėdsakai už kelių metrų nuo lango. Nei akmens, nei karties nematyti. Tai turės spėliojimo Rokas… Reikia kuo greičiau dingti. Pasiekusi  sausesnę vietą, kur pėdsakai neįsispaudžia, skubiai nusiimu kaliošus ir protekiniais pasileidžiu prie palikto automobilio. Nusipelniau šampano. Pakely nusipirksiu.


  Tą vakarą Rokas namo negrįžo. Klaidžiojo vienišas po miestą, jautėsi niekam nereikalingas. Netraukė net užsukti į kavinę, ar barą. Norėjosi išsikalbėti, kad kas nors suprastų. Kojos atvedė į skersgatvį, ties vienu namu stabtelėjo. Žinojo, kad čia gyvena draugas. Prisiminė dar netolimus laikus, kartu linksmai leistą laiką, pokalbius iki išnaktų.
„Gal užeiti... Įdomu, kaip jam sekasi“.
Kieme šėlo ūgtelėję du vaikai. Tarpduryje išdygo vyro figūra. Pažvelgė į vaikus, metė žvilgsnį į stabtelėjusį praeivį. Pažino.
-Rokai, tu? Ko ten stovi? Užeik. Seniai matytas.
- Galvojau, gal užeiti... Neužsiėmęs? - nudžiugo šis.
-Laisvas šiandien. Kokie vėjai atpūtė?
- Tiesiog, pasitaikė eiti pro šalį.
Vyrai patogiai įsitaisė terasoje, Ant stalo atsirado ir vaišės. Brendis, vyno butelis. Pasirodė ir žmona, padėjo valgymo įrankius, užkandą.
-Nepabūsi su mumis? - po trumpo supažindinimo pasidomėjo draugas.
-Jūs seniai nesimatę, kalbėkitės. Netrukdysiu.
Rokas pajuto, kaip dilgtelėjo lengvas pavydas. Šeima, vaikai, ramybė dvelkė visur.
-Šauni tavo žmona, gražus gyvenimas. Toks įspūdis…
-Taip, man pasisekė. Ji sako tą patį, - nusišypsojo draugas. - O kaip tau klostosi?
„Ką jis yra girdėjęs, ar žino apie laiką, praleistą ligoninėje, baisius kaltinimus, gal galvoja, kad reikia atsargiai…“- pralėkė mintys Roko galvoje.
-Nesiklosto. Vienas gyvenu... - rūškanu veidu  trumai išspaudė atsakymą.
Ištuštėjo brendžio butelis, po jo ir vyno. Draugai kalbėjo apie viską. Praeitį, ateities planus, darbus, politiką, automobilius, sportą... -  bet Rokas taip ir neišsipasakojo apie savo problemas.
Ankstyva pavasario aušra nurausvino horizontą, primindama apie naują dieną, naujus jos darbus ir rūpesčius, kad laikas skirstytis.
Namus vyras pasiekė taksi automobiliu, pats vairuoti nerizikavo. Dabar norėjo tik griūti į lovą ir užmigti.
Dėmesį patraukė keisti pėdsakai ant tako, išvaikydami mieguistumą.
„ Kas čia? Kas per padaras atėjo? Keturios didžiulės letenos... kur tas sutvėrimas dabar? Meška... ne, tai ne meška... Nematyti pėdsakai“- padrikos mintys dūzgė galvoje.
Atidžiai akimis ištyręs visą kiemą, krūmą, medį, tačiau nieko įtartino neaptikęs, vyras ryžosi prisėlinti arčiau namų. Atsargiai, tyliai, net vos juntamo vėjelio kryptį nustatęs.
  Niekas nepuolė, neurzgė, neriaumojo... Pėdsakai baigėsi ties išmuštu langu kuriame vos pastebimai plazdėjo užuolaidos.
„Tas padaras viduje? Šuolis vos ne trys metrai…Tūno, laukia aukos…“- šiurpas nubėgo vyro oda. „Ką daryti? Kur kreiptis, ką kviesti? Gamtininkus, „ARA“?
Įveikęs baimę, Rokas nusprendė pasislėpti už vešlaus krūmo, pridengsiančio jau išsiskleidusiais  lapeliais. Ten jį ir įveikė miegas.
Jau įdienojus, vyrą pažadino pakilusios saulės spinduliai. Vos pramerkęs akis, Rokas pats nustebo, kodėl jis taip miega – ant drėgnos žemės, po krūmu... Skaudanti galva priminė apie naktines išgertuves. Po to sapnas apie nežinomą žvėrį... Apdujęs jis atsistojo, pasuko link trobos.. Žvilgsnis užkliuvo už žiojinčios lango kiaurymės. Ne- žvėris ne sapnas. Koks neatsargumas taip užmigti... Vyras vėl pajuto atsėlinusią baimę.
„ Neužpuolė. Gal jo ten nėra? Gal jis ne plėšrūnas? Reikia atidžiau apžiūrėti taką prie namo. “- pagaliau pradėjo veikti mąstymas.
Įdėmiai apžiūrinėdamas vietą, kur baigėsi pėdsakai, bandė galvoti logiškai. Toliau jokių pėdų nesimato, o vertinant trimetrinį šuolį, galima daryti prielaidą, kad tokiu pat šuoliu gyvūnas apleido pastatą, dar keliais šuoliais pasiekė tvorą, lengvai peršoko ir dingo miške. Po tokios išvados Rokui pasidarė ramiau. Nuo kaladės pačiupęs kirvį, jis įsidrąsino įeiti į namą. Durys nepaliestos, visur tvarka. Tik langas bylojo, kad čia kažkas lankėsi. Ir ant grindų kažkoks paketėlis. Raudonas siūlas driekėsi grindimis, tarsi bikfordo šniūras.
„Kas čia darosi? Kas čia per velniava? Gal, kur sprogmenys padėti? “-Rokas stovėjo sustingęs, bijodamas krustelėti. Kas tame paketėlyje? „Kviesti išminuotojus? Palikti namus ir slėptis? Kas norėtų jį nužudyti? “
-Ta kobra, ta rupūžė! čia jos prasimanymai- su įniršiu sušvokštė Rokas pro dantis.
„ Nužudyti? Vargu... Ji to nedarytų. Pasijuokti, pasityčioti – taip, tai jos stilius…Nėra akmens, nieko, kuo būtų pasiekus langą, Kas ten per pėdsakai? Jos fantazija varo iš proto. Gerokai išgąsdino. “
Pagaliau rišliai surikiavęs loginę seką, vyras nutarė pažiūrėti paketo turinį. Juk, reikia žinoti kas atsiųsta.
Nuvyniojus raudoną siūlą, popierius išsilankstė. Rokui rankos nusviro, mažieji lankstinukai nukrito ant grindų.
  -Juodoji magija... blogio burtai... Ji mane užkerėjo! - vos girdimai sušnabždėjo jis.
Bijodamas rankomis prisiliesti, vyras pagaliuku viską subraukė į plastiko maišelį ir, išnešęs iš namų,  paslėpė po akmeniu.
„Reikia rasti gerą būrėją, galinčią nuimti užkeikimą. “- ši mintis, įsisukusi į smegenis, dabar vedė Roką, sparčiai žingsniuojantį miško keliu.
Nuo gausybės internete rastų būrimo salonų, ekstrasensų, raganių, nuspėjančių ateitį raibo akys. Įdėmiai viską peržiūrėjęs, vyras pasirinko pagyvenusią moterį, mistiškoje aplinkoje. Tarp visko suminėto buvo įrašyta,, Pašalinu užkeikimus“.
  Nuvažiavęs nurodytu adresu net ne iš karto pastebėjo į akis nekrintančią iškabėlę. Tarpduryje vis kaktomuša nesusidūrė su išskubančia susirūpinusia moteriške.
  -Laba diena. Ar gera būrėja? - pasidomėjo.
- Taip. Visą tiesą pasako. Pats pamatysit. Tik pas ją užeinu. - nebesileisdama į ilgas kalbas moteris nuskubėjo savais keliais.
Išgirdusi prasiveriančių durų skambtelėjimą, žynė pakėlė akis nuo dar nesurinktų kortų. Patyrusi, savo amatą išmananti, vienu žvilgsniu įvertino neryžtingai užėjusį klientą. „ Nervingas, pasimetęs, išsigandęs. Prie pinigų. Pataisys pašlijusius reikalus“
-Seniai laukiu, - išsprūdo pusbalsiu.
-Kaip sakot, ponia? Laukiat manęs? - nustebo Rokas.
- Taip. Žinojau, kad ateisi. Šviesos jėgos nemeluoja, - nesutrikusi išsisuko būrėja. -Apkerėtas... - pridūrė, nužvelgusi nuo galvos iki kojų veriančiu juodų akių žvilgsniu.
Mokėjimas akimirksniu improvizuoti buvo šios moters stiprioji pusė. Perskaityti įvairūs, su psichologija susiję darbai, visada labai pravertė.
-Todėl ir atėjau – net nepajutęs, kad užkibo ant kabliuko, apie vizito tikslą iš karto pasakė vyras.
-Stipri jėga pasitaikė- toliau sumaniai rinko reikalingas žinias būrėja.
-Taip. Ji labai stipri. Nors iš pirmo žvilgsnio to nepasakytum.
„ Nieko nepaprasto. Moteris, ir įsimylėjęs draugas. Tuoktuvių žiedo nėra, veikiausiai, laksto iš paskos, bijodamas prarasti“- situaciją įvertino „aiškiaregė“
-Padėsiu. Išnyks visi užkeikimai. Kerus ji panaudojo iš karto. Iš paveikto žmogaus siurbiama gyvybinė energija.
-Taip, ji pilna energijos.
-Ji visada stengiasi būti netoliese, kad galėtų maitintis kito žmogaus energija. Tam dar naudojami įvairūs daiktai.
-Ir daiktų atsiuntė. Ką man daryti?
Žiniuonė nusuko galvą į šoną ir atbulu delnu pridengė burną, slėpdama šypseną. Viskas jai atrodė labai komiškai. Apsimetė, kad įtemptai galvoja, ar jungiasi prie šviesos jėgų.
-Gerai mielasis. Susitvarkysim dviese. Atnešk tai, ką ji atsiuntė, dar kelias pamainas rūbų. Juos reikia paveikti mano energija, kad nepasiektų vampyrės energija, - apsukruolė nutarė nevilkinti reikalų, kad klientas nesusivoktų. Užrašė adresą ir laiką, kada atvažiuoti.
- Ar man tie burtai nepakenks, jeigu liesiu?
-Kiek pakenkė, tiek jau pakenkė. Gali liesti. Burtų galia jau persikėlė, jau tavyje.
Už pirmą konsultaciją paklojęs šimtinę, Rokas atsisveikino iki paskirto laiko.
„Tiesą sakė ta moteris. Ši žynė mato viską. Kuo dar būtų galima taip pasitikėti, kai tiek šarlatanų…“
Prieš važiuodamas namo, Rokas užsimanė nusipirkti maisto, ir kokio nors stipraus alkoholinio gėrimo. Nusiraminimui. Miesto pakraštyje viliojo užsukti nedidelė prekybos tinklo parduotuvė.
Pastatęs automobilį, vos pravėręs dureles, vyras įbedė į šalia jau anksčiau stovintį. Apėmė nuojauta, kad yra matęs tą mašiną. Retai sutinkamas spalvų derinys, vairas dešinėje pusėje. Atmintis atgamino vos kelias akimirkas trukusį vaizdą- prasiveria durelės, moteris ima voką, parodo nepadorų gestą… automobilis iš karto pajuda pirmyn.
„ Tai todėl tai gyvatei nereikėjo rangytis į vairuotojo sėdynę. Kam jai prireikė mašinos su vairu dešinėje? Velnią čia suprasi, kas jai užeina“
  Svarbi kiekviena sekundė. Rokas, tarsi nutvilkytas, perstato automobilį, pats  atsistoja taip, kad viską matytų, bet liktų nepastebimas.
Nuojauta neapgavo. Neilgai laukus, pasirodė moteris.
„Ji! Prakeiktoji.  Gyvatė, rupūžė, juodoji magė, energijos vampyrė. Ji visada netoli, kaip sakė žynė. Bet, galų gale papuolei, mergyte. Gerai, kad dabar didelis judėjimas-patogiau nepastebėtam sekti. Kad tik nepametus iš akių. “
Automobilis pasiekė miesto prieigas, tačiau niekur nesustojo, važiavo toliau, palikdamas už savęs kilometrą po kilometro. Mašinų srautas retėjo teko padidinti atstumą. „Po velnių, kur ji lekia? Gal į kokį demonų sąskrydį? Negi būtų supratusi, kad yra sekama? Kad tik nedingtų, kad tik nesustotų, nes komplikuotųsi sekimas“
Galų gale sumirksėjo posūkio lemputės. Aplinkui dirbami laukai ir kažkur nuvingiuojantis kaimo keliuko kaspinas.
Rokas pajuto palengvėjimą. Pavažiavo tolėliau, apsuko automobilį dėl viso pikto nutarė čia pasilikti iki vėlyvo vakaro. Juk, nežinia- gal tik šiaip čionai užvažiavo. Kamavo alkis, nes visą dieną liko be maisto, bet vyras pasiryžo nesitraukti iš užsiimtos pozicijos. Saldus kerštas buvo taip arti, o visa kita neturėjo reikšmės. Prisiminimai plaukė vienas paskui kitą.
„Ji už viską sumokės. “ - grikštelėjo dantimis vyras. Nutaręs, kad iki vidurnakčio nesisvečiuojama, Rokas patraukė į namus Numalšinęs alkį, dar sėdo žemėlapiuose tyrinti apylinkes. Vieniša sodyba už giraitės -ten raganautoja ir gyvena su savo katinais, krankliais, žalčiais. Ten verda savo liepsnojantį gėrimą, kelia demonų puotas.
Miegoti nebeliko laiko. Reikia vykti vėl, stebėti ar išvažiavo. Tada apžiūrėti sodybą, paruošti veiksmų planą. Medžiotojas neturi nubaidyti grobio, nes kita proga gali nepasitaikyti.
Dar neįkėlus kojos į kiemą, atvykėlį pasitiko džiaugsmingas šuns lojimas. Voljere džiaugsmu netvėrė vilkšunis.
-Akela! Pažįsti, pasiilgai.. Greitai būsime kartu, - pašnekino ir pažadėjo Rokas.
Jokių katinų, kranklių, jokios kitos bjaurasties. Namukas tvarkingas, kažkaip reikia patekti į vidų, nieko nesulaužant. Štai- neapdairiai palikta kabliuku neužkabinta orlaidė. Nors ir sunkiai, bet per ją vyras pasiekė lango rankeną…
„Na va, viskas buvo, kaip per sviestą. Lauk svečiuose apsilankant, kobra. “
Vakare buvo paskirtas vizitas pas žynę. Rokas į stiklainį įdėjo  užkerėtąjį siuntinuką, nes norėjo būti kiek galima saugesnis, prisirinko pilną kuprinę rūbų, kad juos paveiktų magiškos jėgos, kad nereikėtų labai dažnai važinėti šios paslaugos.
Būrėja, užsimovusi gumines pirštines, ėmėsi atvežtų daiktų apžiūros.
-Labai stipri energija, labai gerai žino visus burtus, - pareiškė vos pamačius lydyto vaško antspaudėlius.
-Ir aš tai manau, - linktelėjo vyras neramiai pasimuistęs.
-Juodosios magijos ženklai išbraižyti, užkalbėjimai bus sunkiai pašalinami, - vis labiau baugino žiniuonė.
Atlanksčiusi visus popierėlius, moteris smalsiai apžiūrinėjo tai, kas įdėta. Dėl druskos ji neabejojo, soda ir miltai irgi priminė sodą ir miltus. Labiausiai sudomino šereliai. Paėmusi vieną pincetu, apžiūrinėjo su padidinamuoju stiklu.
-Tai tavo tie smulkūs plaukų gabaliukai?
-Ne. Mes kartu negyvename.
-Jie atnešė tau blogį. Tai tamsos valdovo. Dar kažkokio žolyno gabaliukai, ir jie turi kažkokią funkciją.
- Gal reikėtų tai sudeginti?
-Jokiu būdu. Reikia pašalinti jų jėgas. Tik tada bus galima sunaikinti.
-Ar jūs galit tai padaryti? - klausimas skambėjo taip viltingai, kad buvo aišku, jog vyras jau pasitiki aklai.
-Ji labai stipri, bet aš stipresnė. Nors, bus sunku…. Tas paketas tegul dabar lieka pas mane, kad kur nors kitur nepatektų.
Atneštus rūbus moteris išdėliojo ant skysčiu apšlakstyto kilimo, apstatė uždegtomis žvakėmis, vaikščiojo ratu, kažką po nosimi burbėjo, mosavo rankomis,  sustodavo lyg stabo ištikta, vėl keldavo rankas į dangų arba šildė virš žvakių liepsnos. Spektaklis tęsėsi apie valandą, o Rokui darėsi vis neramiau. Galiausiai žynė pamojavo ritualine šluotele, ir užpūtė žvakių liepsneles. Surinkusi rūbus į kuprinę, padavė Rokui.
-Su jais būsi saugus. Aš kurį laiką būsiu užimta tavo problema, kai pasieksiu kokį nors rezultatą-paskambinsiu.
Vizitas šį kartą kainavo penkias šimtines, bet vyrui pinigų nebuvo gaila. Jis dabar turėjo apsaugą nuo dar didesnio kerų poveikio. Kitą dieną, apsivilkęs apsaugančiais rūbais, nusipirkęs stiprių migdomųjų jis pasuko į vienkiemį.
Priešininko įpročių žinojimas labai praverčia….


  Atsibudusi svetimoje aplinkoje, negalėjau suvokti, kas nutiko, kaip čia atsidūriau. Buvau mažoje patalpoje, kurioje stovėjo lova, ir sanitarinis mazgas. Taip sakant, unitazas ir dušo kabina. Dar mažas staliukas. Duryse išpjautas langelis su grotomis. Ant lango taip pat grotos. Kas čia per nesąmonė, kur aš? Kol dairiausi, mėgindama suprasti  pasirodė ir žmogus.
-Kavą gersi? Pusryčių nori? - pasidomėjo pažvelgęs per grotas.
Rokas!
-Niekše! Kaip drįsti? Ką čia sumanei? Tuoj pat išleisk.
-Nerėk. Tavęs čia niekas neišgirs. Tu dabar sėdėsi čia tiek, kiek laiko buvau aš uždarytas. Akis už akį... Laikas už laiką.
-Tu kretinas. Todėl ir laikė uždarę, kad tau jau vaidenosi lavonai vonioje. Gydė gi. Kai vaidenasi žegnotis reikia, o ne greitąją ir policiją kviesti.
Rokas sumišo, atrodė taip juokingai, kad neištvėrus ėmiau kvatoti.
-Nepudrink man smegenų... Nesivaideno, nes paliečiau kaktą ranka, šilumą jaučiau, norėjau išgelbėti... Kraują mačiau... Kaip tai padarei, nuodinga gyvate? Ko čia žvengi? Atsėdėsi už viską…
-Idiote, prisižaisi... Manęs ieškos…
-Visi galvos, kad vėl į užsienį išvažiavai. Tai atnešt kavą?
Linktelėjau galvą.
Neilgai laukus, puodelis su gėrimu atsirado ant lentynėlės prie grotelių. Mintis šliūkštelėti karštą skystį jam į veidą buvo nesėkminga. Nuspėjęs mano ketinimus, Rokas pasitraukė atokiau.
-Nusiramink ir gerk. Ką atnešti pusryčiams? - pasidomėjo ramiu pranašesnio balsu.
-Gulbės pieno, - atšoviau taip pat ramiai.
-Pieno yra. Karvės. Atnešiu, jei nori.
-Noriu, kad prasmegtum.
-Gerai, prasmengu iki pietų. Neapkęsk tu manęs kiek tik nori, bet būsi uždaryta, kaip aš. Prižadu neskriausti, maistas bus normalus.
Rokas nuėjo, bet greitai vėl pasirodė, su šusnimi žurnalų, laikraščių.
-Kad nenuobodžiautum. Gal knygų parūpinti?
-Pasirūpink savo ramybe, nes aš iš čia ištrūksiu.
Rokas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų keistu žvilgsniu ir nuėjo kažką bambėdamas sau po nosimi.
Virtuvėje klestelėjo ant kėdės.
„Gal demonai ją galėtų ištraukti... Bet būrėja to neleis“- nuramino pats save.
Likusi viena apsidairiau įdėmiai. Atpažinau kambarėlį.. Esu jo sodyboje, dušo ir tualeto patalpoje. Anksčiau čia stovėjo dar ir skalbimo mašina, bet ją išnešus, atsirado vietos lovai. Ruošėsi pagrobimui iš anksto ir apgalvotai, grotas pritaisė, langelį duryse išpjovė... Ankšta kamera kalinei. Nesitvėriau iš apmaudo, tačiau šiuo metu nieko negalėjau padaryti. Vėliau ką nors sugalvosiu.
  Laikas slinko kankinančiai lėtai. Vasara jau įpusėjo, o aš tik per langą ja džiaugtis galėjau. Rokas rytais atverdavo langines, ir atidarydavo langą. Tuo metu galėjau apžiūrėti, kaip pritvirtintos grotos, gal jas galima kaip nors pajudinti pastumti. Kartais mano kankintojas vakarais kažkur išeidavo. Bet, dažniausiai buvo namie. Mačiau, kad Rokas pasikeitęs. Susirūpinęs, prislėgtas, nerandantis užsiėmimo, praradęs susidomėjimą gyvenimu. Panašus į tokį pat kalinį, kaip aš, tik kitoje durų pusėje. Labai dažnai jis, tiesiog, sėdėjo fotelyje, pastatytame koridoriuje prieš mano „kameros“ duris. Mes nesikalbėjome, tik paklausdavo ko norėčiau valgyti. Aš pasakydavau, kad atneštų švarią patalynę ir rankšluosčius, nes tada jis atrakindavo duris ir paduodavo. Reikalavau bent kartą per savaitę, rūpėjo kuo aiškiau pamatyti raktą. Kuomet likdavau visai viena, smailinau plaukų smeigtuką, nes atrodė, kad pravers . Bružinau ir bružinau į betono kvadratuką, nuo kurio buvo nušokusi grindų plytelė.
  Tą vakarą Rokas ketino paduoti man rankšluosčius, įkišo raktą ir kažkas paskambino. Mačiau, kaip pasikeitė jo veidas, išklausius kalbantįjį, kuris kažką nurodė.
-Supratau, aišku, taip, važiuoju... - tik tiek įsiterpdavo vyras į pokalbį.
Numetęs rankšluosčius ant fotelio, pamiršęs raktą duryse, Rokas išlėkė, lyg į gaisrą. Girdėjau tolstantį motoro ūžesį.
Dabar! Jei nepasiseks, teks būti, kol Rokas paleis.
Atidariusi langelį, mėginau ranka pasiekti raktą. Po kelių nepavykusių bandymų tapo aišku kad gerokai trūksta iki rakto.
Čiupau smeigtuką, apžiūrėjau spyną iš savo pusės. Spyna pagadinta, bet užkalta metalinė plokštelė, o joje mažytė skylutė . Kokia sėkmė! Jutau, kaip virpa rankos ir daužosi širdis. Smeigtukas turėtų pralįsti.
Susikaupiau, ir susizgribau, kad vos nepadariau lemtingos klaidos. Jeigu raktą pavyks išstumti- jis nukris kitoje durų pusėje.
-Galvok, galvok, neskubėk, nesuklysk, - tramdžiau save balsu.
Dirstelėjau į durų apačią. Yra tarpas tarp durų ir grindų, pirštai pralįstų. Bet, jei raktas nukristų toliau- nepasiekčiau. Dairausi aplinkui, akys sustoja prie žurnalų krūvos. Štai išeitis. Atverstus žurnalus kišu po durimis, per visą plotį. Ant kurio nors turėtų nukristi. Paskutinis veiksmas- jaučiu, kaip smeigtukas įsiremia, į raktą, stumiu ir išgirstu nukritusio rakto lengvą bilstelėjimą. Užgniaužusi kvapą traukiu žurnalą į save. Pavyko! Dar kelios akimirkos ir būsiu laisva. Tačiau norisi palikti galvosūkį Rokui. Atrakinu duris, vėl sudedu žurnalus, kaip buvo. Duris užrakinu, rakta palieku spynoje.
Kambaryje atkreipiu dėmesį į paliktą atvirą seifą. Na ir kas taip išgąsdino vyrą, kad galvotrūkčiais išlėkė? Dirsteliu. Čia ir mano automobilio bei namų raktai, ir dokumentai, ir kreditinė banko kortelė. Čiumpu viską … Stabteliu- dar keli pluoštai banknotų. Gal ir tuos paimti... ar neimti... Paimsiu, kaip kompensaciją už neteisėtą laisvės atėmimą.
Sprunku per duris. Puiku, ir automobilis atvarytas.
Mane pamatęs iš džiaugsmo šokinėja Akela. Pakedenu jo šiurkščius šerius ant sprando.
-Nepyk. Turiu skubėti, - atsisveikinu.
Sėdu prie vairo, užvedu. Metu paskutinį žvilgsnį į sodybą.
-Eik velniop, idiote! - pasiunčiu į erdvę atsisveikinimą ir Rokui, nors abejoju, kad jį pasieks.
Skubu išvažiuoti į kelią, kad miške nesusitikčiau grįžtančio idioto. Palengvėjo, kai pasiekiau be nuotykių. Kur jis nuvažiavo? Veikiausiai į miestą. Pasuku priešinga kryptimi. Juk, nesvarbu kur kelias veda, kai nežinai kur apsistoti. Svarbu, kad kelias veda į laisvę. Jau pakilusi Mėnulio pilnatis šviesi ir aiški, lyg žibintas tamsiame skliaute.


Išsikvietusi pas save Roką, žynė šį kartą liepė atlikti labai svarbią užduotį. Padavė užkerėtą siuntinėlį ir paaiškino ką daryti.
--Turi nuvažiuoti ten, kur per tokią šviesią pilnatį susirenka šviesos pasiuntinės. Šią naktį jos rinksis Belmonte, ant upės kranto. Reikia ten būti iki vidurnakčio. Atsisėsti matomoje vietoje, padėti išlankstytus popierėlius. Šviesos pasiuntinės atliks ritualus, nors jų nematysi. Po to susikaus su juodosios magijos pasiuntiniais. Tik tokiu būdu būsi išlaisvintas iš kerų. Po vidurnakčio bus galima išvažiuoti, tik reikia po dideliu akmeniu padėti daug pinigų. Taip atsilyginant už kovą. Šalia padėti mažesnį akmenį, apsuktą tuo pačiu raudonu siūlu. O po juo palikti ir visą gautą siuntinį. Vyras net nebandė ginčytis. Jis taip buvo patikėjęs visais burtais, kad net nekilo mintis, jog  yra gudriai įsuktas į melo voratinklį.
Buvo nejauki ta užduotis naktį praleist atokioje vietoje, bet džiugino užkerėjimo panaikinimo laukimas.
„Išsivaduosiu iš tavo galių, iš tavo įtakos, rupūže“-pasiuntė Rokas mintį į erdvę.
-Idiote, - nutvilkė kaip rimbo kirtis išgirstas atsakymas.. Vos girdimas, iš toli atskriejęs, bet kažkas ištarė tą žodį.
-Ką sakei? -vyras pasuko galvą į keleivio sėdynę.
Žinoma, ten sėdėjo ta prakeiktoji gyvatė ir pašaipiai šypsojosi.
-Kaip čia atsiradai?
- Važiuoju į tą sąskrydį. Mėgstu kovą. Kam man pačiai važiuoti, kai tu nuveši... - tyčiojosi su pasimėgavimu.
Rokas stabdė staiga, automobilis susimėtė, bet pavyko išlyginti. Kol sustojo, vyrą išmušė šaltas prakaitas.
-Pasmaugsiu tave! -sušvokštėė jis  ir kibo moteriai į kaklą.
Bet rankos pajuto tuštumą.
  -Kai vaidenasi, reikia žegnotis... - vėl iš kažkur atskriejo žodžiai.
Rokas nedelsdamas taip ir padarė.
„ Kas man darosi? Ar jau tikrai vaidenasi? Gal turiu psichiatrinėje gulėti... Ar ji čia buvo, ar tik vaizduotėje prisiminimai. Kad taip būtų gyva močiutė, kuri tiek daug žinojo... Ji viską paaiškintų. O močiutė sakė, kad užkerėjimo galių turi tik tie, kurie burtais tiki. Netikintys jokiais kerais niekada nieko neužburs “
-Ir kokiu reikia būti idiotu, kad tikėtum kerais- vėl pasigirdo nuo gretimos sėdynės.
-Rupūže, ar nenutilsi? Pala, pala -tu gi netiki. Daug kartų man tai sakei... Dink iš čia... man protas maišosi. Velniop viską, - vyras išlipo iš mašinos, pastatė avarinį ženklą, salone susirado degtinės butelį ir įniko save nuo visų vaiduoklių gydyti. Čia jį, kietai įmigusį, ir užtiko pirmi saulės spinduliai.
Rokas pramerkė akis, kai saulė stebėjo jau pasilypėjus aukščiau. Mašinoje buvo tvanku. Apdujęs vyras ne iš karto suprato, nei kur yra, nei ką čia veikia. Galvoje spengė, kamavo troškulys. Susiradęs butelį mineralinio gėrė godžiai, kol prašviesėjo galvoje.
Taigi- jis važiavo į šviesos ir tamsos pasiuntinių grumtynes, po to kažkas  pasivaideno… Po to gėrė, nenuvyko į nurodytą vietą.
„ Kas dabar bus? Aiškiaregė supyko, dvasios supyko, ar teks laukti kitos pilnaties? “ Viskas aplinkui buvo taip nemiela, nieko nesinorėjo.
„ Reikia važiuoti namo, juk ten ta gyvatė liko ir be kavos, ir be pusryčių. Gal reikia paleisti ją, per tą moterį visos bėdos. Nuo tos dienos, kai susipažinom, kaip koks apsėdimas persekioja. Niekas nesiseka, viskas krenta iš rankų. Gal iš kerus pati nuims“- su tokiomis mintimis vyras pasuko link namų.
  Vos privažiavęs sodybą, vyras pasijuto priblokštas, išvydęs, kad nėra moters automobilio.
  -Negali būti... to negali būti.. - kartojo tekinas bėgdamas į namą.
Bet kalinės kamera buvo tuščia, tik raktas kyšojo spynoje.
Roko kojos sulinko ir jis susmuko prie durų, Nejausdamas skausmo, kumščiais daužė grindis, kaip pamišęs rėkė, staugė, urzgė kol pats išgirdo savo šėlsmo garsą, kuriame pynėsi dar iš šuns cypimas ir inkštimas.
-Kas čia? Ar tai aš? Kraustausi iš proto? -paklausė balsu, nustebintas savo elgesio.
-Aš ją užmušiu! Rasiu ir užmušiu! Kitaip nebus man gyvenimo! - vėl šūktelėjo įniršio apimtas.
„Bet, kaip ji sugebėjo pasprukti? Gal kas nors išleido? Dvasios, tamsos jėgos... vakar mačiau savo automobilyje, bandžiau smaugti... Kas darosi? Man reikia pas psichiatrą ar pas žiniuone? “- padrikos mintys sukosi lyg  popierinio malūnėlio lapeliai vėjyje.
  Vyras atsinešė nugertą butelį brendžio, atsisėdo fotelyje, gurkšnojo nemalonų, deginantį skystį ir pasinėrė į prisiminimus. Mėgino suprasti kaip viskas prasidėjo, ir kodėl taip pakrypo.
Iš pirmo žvilgsnio visai neišvaizdi mergina prisėdo, norėdama pavalgyti. Pilna tokių, bet kuo tai patraukė dėmesį. Šukuosena! Ypatingai vešlūs, žvilgantys tamsūs plaukai sunkiomis sruogomis gulė ant pečių, krito nuo jų siekdami iki pusės nugaros. Jokio makiažo, pakabuko, nei auskarų, nei žiedo, nei manikiūro. Ir kaip ji galėtų tikėtis  kieno nors dėmesio… Senmergė garantuota, tokia jos lemtis… Nesidairo, nemėgina koketiškai žvilgtelėt. Bet plaukai viliojo juos paliesti, užuosti kvapą. Rokas įsivaizdavo, kaip taršo tas sruogas, žaidžia jomis.
„ Reikia susipažinti, bet kaip su tokia senmerge pradėti pokalbį? Alkana, suirzusi, užsirausiu ant šiurkštaus atsakymo, arba žodžio neišlemens. “-svarstė vyras. Pirmą kartą jis nežinojo, kaip elgtis. Pasielgė spontaniškai ir kvailai, tačiau laimėjo laiko,  kad galėtų susipažinti. Kvietimo užeiti pavalgyti kokioje nors kavinėje, praleisti laiką ir pabendrauti ji atsisakė, mandagiai padėkojusi. Atsakė, kad užsiėmusi. Tai tiek ir teliko -vežti namo, mėginant pakely išrutulioti pažinties tęsinį. Ji nebuvo nei nemandagi, nei grubi, bet netauškė be sustojimo, o tik palaikė pokalbį. Susidūrus akims,  jose vyras įžvelgė lengvą ironiją ir tai jį glumino. Pasidarė aišku, kad tai neįprastas atvejis, ir taktiką teks keisti. Atsisveikinant, dar įteikė savo vizitinę kortelę, tikėdamasis, kad paskambins.
-Nestandartinė mergytė, -sumurmėjo pats sau, kai ji dingo už laiptinės durų.
-Keistas, besimaivantis, savimi patenkintas pižonas, - įvertino naują pažįstamąjį mergina.
Po keleto savaičių, nesulaukęs skambučio, Rokas suprato- ji nepaskambins, sudominti nepavyko. Gal ir visai pamiršo. Ir tai užgavo vyro ambicijas. Jo neįvertino „pilka pelytė“. Nei išvaizda, nei akivaizdžiai gera materialinė padėtis. Jis buvo įpratęs kitaip. Moterys jam simpatizavo, konkuravo, viliojo, iš kailio nėrėsi dėl jo dėmesio, dėjo pastangas sužavėti.
Dar mokykloje Rokas  susižavėjo sportu, stengėsi,  pasvajodavo apie pasiekimus ir profesionalo karjerą. Pasiekė nemažai, svaigino liaupsės ir pagyrimai bet atėjo laikas kai suprato, jog didžiausių aukštumų  nepasieks. Patrauklus išvaizda,  raumeningas, pasitikintis savimi traukė merginas, kaip magnetas.
Baigęs su sportu, vyrukas pasuko netikėta kryptimi. Susidomėjo juvelyro darbu.. Jam sekėsi, pajuto įkvėpimą. Tikrai turėjo ir gyslelę, ir talentą. Gana greitai tapo žinomu, populiariu. Turtingų ponų žmonos ir meilužės tapo jo klientėmis, negailėdamos už vienetinius užsakymus pinigų. Taip pat ir dėmesio. Jis buvo poniučių ir panelių intrigų objektu. Ir pats nepajuto, kaip tapo arogantišku ir pasipūtusiu plevėsa. Nesunkiai gaunantis, ko įsigeidęs.
„ Geras buvo laikas, puikus gyvenimas. Kur viskas dingo? “- atsidūsėjo Rokas. „ Per tą nelemtą pažintį, kuri virto užgaida, vėliau manija, “- su apmaudu pats sau padarė išvadą.
  Kaip apsėstas, genamas azarto, vyras įklimpo į situaciją, kuri tapo kančia abiems.
Susirasti merginą, žinant kur gyvena, buvo paprasta. Tačiau, ji pradėjo jo vengti, atsisakydavo susitikti, leisdavo suprasti, kad draugystė nedomina. O Rokui vis labiau norėjosi matyti ją, būti šalia. Sugalvojęs priežastį, įsiprašė pagyventi, kaip nuomininkas, tikėdamasis, jog arti būdamas- sudomins. Ji buvo taip arti, bet liko nepasiekiama. Ji nepalenkiamai laikėsi susitarimų. Santykiai blogėjo, mergina pareikalavo, kad kad jis išsikeltų, bet ambicijos vertė Roką nepasiduoti. Pyktis, patyčios, konfliktai, įtampa apsigyveno tame bute.
  -Koks aš buvau kvailys, - atsiduso vyras, prisiminęs išgyventas emocijas.
Persekiojantis pavydas, įtariant, kad susitikinėja su kuo nors, pavydas visiems, net draugėms nedavė ramybės, vertė skambinti, sugalvojus kokią nors priežastį, tikintis nugirsti kas vyksta. O labiausiai iš proto varė jos šypsena. Nuoširdi, užkrečianti, užburianti ir dalinama visiems, bet nė karto neskirta jam.
-Buvau tikras debilas, galvojantis, kad galima priversti įsimylėti. Viską dariau ne taip, - susiėmęs delnais smilkinius  sukuždėjo pats sau.
Iš sunkaus miego Roką pažadino šuo. Akela baksnojo šeimininką snukiu, laižė rankas, inkštė.
-Kaip čia patekai?  Kas tave nuo vielos paleido? - nustebo šis, vis dar apkvaitęs nuo išgerto alkoholio. - Nepyk, pamiršau tau duoti maisto. Alkanas vargšas – pasijuto kaltę vyras.
Pasirūpinęs augintiniu, norėjo vėl pririšti prie vielos, leidžiančios Akelai bėgioti kiemo teritorijoje, bet pamatęs, kad viela niekur nei atsikabinus, nei nutrūkus, Roką vėl nusmelkė panika.
  -Kas čia darosi? Kas čia laisvai vaikšto? - neramios mintys kirbėjo ieškodamos paaiškinimo, tik atsakymo nebuvo.
  Kad jokios mistikos nėra, vyras suprato tik kitą dieną, kai, apžiūrinėdamas vielą, netyčia užmynė perpjautą grandinės grandelę. Šuo, girdėdamas šauksmus, tol zujo viela pirmyn - atgal, kol sudilo grandelės metalas.


  Aš važiavau negalvodama, nei kur lekiu, nei kur norėčiau. Važiavimas ramino, mėgavausi tuo. Tik paryčiais, pajutusi kad lenkia miegas, užsukau į degalinės aikštelę, ir leidausi į sapnų galeriją. Pabudau pailsėjusi, nusipirkau kavos ir sumuštinį, neskubėdama pusryčiavau. Dėliojausi ateities planus. Jaučiausi išsunkta ir pavargusi nuo patirtų išgyvenimų. Pasiilgusi gyvenimo, koks buvo iki pažinties su Roku.
Į savo butą grįžti negaliu, į išsinuomotą sodybą negaliu. Apsistoti laikinai pas brolį, arba pas draugę nenoriu. Nemėgau kam nors užkrauti savo problemų. Norėjau pradėti dirbti, kaip anksčiau susitikti, bendrauti su žmonėmis. Reikia rasti patalpas, kuriose galėčiau ir miegoti ir dirbti, ir su klientais susitikti – tik tokia išeitis man tiko.
Patalpą pavyko rasti. Nedidelis kambarėlis su langu į gatvę, sanitarinis mazgas ir koridorius, kuriame tilpo dar ir lova. Po savaitės klajonių, nakvojimo automobilyje, slegiančių minčių pagaliau įsitaisiau patogiai. Atsigabenau siuvimo mašiną, stalą darbui, keletą kėdžių ir fotelį. Patalpą remontuoti nereikėjo, pritvirtinau iškabą, dar reikėjo pakabinti užuolaidas ir visi pasiruošimai bus baigti.


Po ilgų apmąstymų, akistatos su savimi pačiu, praeities analizės Rokas suvokė -  neturės ramybės, neturės ateities ir gyvenimo, jei neras atspirties taško, palaikymo. Jis turi ją matyti, būti netoli, turi už viską prašyti atleidimo. Jis privalo ją rasti, mėginti viską atitaisyti. Net nenutuokė, kur ieškoti, bet vylėsi, kad neišvažiavo nei į užsienį, nei į kitą miestą.
„ Pamėginsiu, kaip tada, kaip pirmą kartą“- vyras prisiminė, kaip pažinties pradžioje, vengdama pasakyti kur dirba, mergina neapibrėžtai nurodė -prospekte.
Vidinas noro pasiekti savo, Rokas tada pėsčias perėjo prospektu, užeidamas į kiekvieną prekybos tašką, kavinę, itaigą. Rado. “Istorija kartojasi“- ironizavo pats sau vyras ir leidosi į paieškas. Sugaišęs visą dieną, jau ketino sukti namo, bet dėmesį patraukė vitrinoje trūkčiojantis audeklas- kažkas kabino užuolaidas.
„Čia nebuvau užėjęs, nes durys užrakintos. Kas per įmonė čia bus? “
Akimis susiradęs kuklią iškabą, pajuto suspurdant širdį.
           
        „ Individualaus rūbų siuvimo atelje“

Susiradęs suoliuką kitoje gatvės pusėje, vyras apsišarvavo kantrybe, laukė, kada išeis koks nors žmogus. Niekas neišėjo net sulaukus vėlyvo vakaro. Pagaliau lange užgeso šviesa, ir tapo aišku, kad tą vakarą niekas nepaaiškės. „ Gal išėjo per kitas duris“- nuramino save Rokas.
Kitą dieną vyras duris rado jau atrakintas, su jauduliu jas pravėrė…



Išvydusi savo persekiotoją, stvėriau ant stalo gulinčias žirkles ir suspaudžiau jas rankoje. Net krumpliai pabalo.
-Padėk jas. Pasikalbėti noriu. Nevaryk, nė žodžio nesakiusi- prislėgtu balsu prašneko Rokas.
-Nesiartink!
-Gerai. Baikim tas nesąmones. Atėjau atsiprašyti už viską. Aš toks durnas buvau.
- Vėl kažką sugalvojai. Vėl meluoji ir manipuliuoji.
-Man blogai. Iš proto baigiu išsikraustyti. Sulaužei mane, ir šipuliukus išmetei.
-Ko tu nori?
-Tik žinoti, kad tau viskas gerai, nors iš tolo matyti.
-Vėl persekioti!
-Ne. Supratau, kad per prievartą mielas nebūsiu.
-Tai ko tada tikiesi?
-Net nežinau... Gal, kad laikas ištaisys padėtį.
-Nieko čia negalima ištaisyti. Netikiu tavimi. Negaišk laiko.
- Lauksiu, kiek reikės. Gal patikėsi.
-Nedrįsk sekioti.
- Nesekiosiu. Tik ant ano suoliuko sėdėsiu ir lauksiu, kad matyčiau, jog tau nieko neatsitiko. Galiu ten sėdėti?
- Suoliukas ne mano. Niekam negaliu uždrausti. - pažiūrėjus, kur rodoma, teko abejingai gūžtelėti pečiais.
-Ačiū. Nebesislapstyk. Tikrai, nieko negalvoju daryti.
  Metęs į mane nenusakomą žvilgsnį, Rokas išėjo. Jis, buvo neatpažįstamas. Atrodė sugniuždytas, nelaimingas, be šešėlio arogancijos, dingo pasipūtėliškos grimasos.
Nuo Tos dienos mačiau jį kasdien, ant to suoliuko. Nieko jis ten neveikė. Tik sėdėjo, po keletą valandų per dieną.
Slinko dienos, rimo emocijos. Nebekreipiau į jį dėmesio. Kartą į atelje užsuko senjoras, nešdamas rankoje puokštelę gėlių.
-Laba diena. Norėtumėte ką nors užsisakyti?
Pažinojau jį iš matymo, nes gyveno kitoje gatvės pusėje.
-Užsisakyti... Ne. Noriu perduoti šias gėlytes. Turbūt nežinote, kad jos jums... - padėjo jas ant stalo ir nutilo, lyg laukdamas atsakymo.
- Žinau.
-Turbūt, nusipelnė tas vyrukas... ką aš žinau. Bet dabar jis neranda sau vietos. Pasikalbėtumėte su juo, - senukas, nieko daugiau netaręs išėjo iš atelje.
  Užgulė sunkumas krūtinę, pamerkiau gėlytes ir pasinėriau į prisiminimus, apmąstymus. Pasijutau, lyg būčiau dėl kažko kalta... gal dėl iš seifo paimtų pinigų, ar neteisingų sprendimų.
Pažvelgus pamačiau, kad tarp atneštų gėlių žiedų dar įdėtas į ritinėlį susuktas raštelis.

              Aš tau dėkoju miela,
              Už viską šiam pasauly.
              Už tavo tyrą sielą,
              Ir tokią skaisčią saulę.
              Už savo meilės jausmą,
              Nors tu manęs ir nemyli.
              Už svajones ir skausmą,
              Aš tau dėkingas esu.

Toks ranka išvedžiotas posmelis truputį suminkštino akmenį sieloje.

Prisėdau ant suoliuko, mus skyrė pusantro metro ir apmaudžių prisiminimų praraja. Rokas tylėjo, nepakeldamas galvos. Gal nepajuto, kaip atsiradau šalia. Nežinojau, ką sakyti, rinkau tinkamus žodžius.
  -Prie poezijos patraukė? - išsprūdo netikėtai.
  -Tai ne mano eilės. Labai seniai, net nepamenu kada, girdėjau tą posmelį, kaip dainos priedainį. Neatsimenu net kas dainavo. Įstrigo į atmintį, o dabar taip jaučiuosi…
Paprasti ir nuoširdūs žodžiai palietė jautrią stygą. Pajutau, kad galiu kalbėti be deginančio apmaudo.
-Nesirūpini savimi, nesiskutęs, susivėlęs, lyg koks benamis.
-Siela neranda namų, o kitkas neturi reikšmės.
- Gražinu pinigus… Atsiprašau, kad paėmiau, - padėjau plastikinį maišelį šalia jo.
-Man jų nereikia. Tau gali praversti, - Rokas ir toliau sėdėjo nudelbęs akis į šaligatvio plyteles, nepasuko galvos.
-Ir man jų nereikia. Užsidirbu pati.
-Žinau. Visada savarankiška ir išdidi.
Stojo pauzė, abu nežinojome ką toliau sakyti. Staiga vyras pakėlė galvą ir pažvelgė man į veidą.
-Tu tokia graži...
-Ačiū. Ko nori? - pajutau susierzinimą.
-Noriu, kad nebepyktum, atleistum, noriu sėdėti čia ir matyti tave kasdien. Siūlyti pabandyti iš naujo nedrįstu.
-Mes užgraušim vienas kitą.
- Manau, kad ne. Nebėra ką graužti. Pasikeičiau. Ano Roko neliko.
Nežinojau ką sakyti. Nors mačiau kitą žmogų, bet net minties nebuvo bandyti dar kartą.
-Klausyk, išleiskim tuos man ir tau nereikalingus pinigus kartu. Važiuokim į kelionę, - nustebino jis mane netikėtu pasiūlymu.
-Ar tu savam prote? Po visko, ko vienas kitam pridirbom... Užeis kas nors, nustumsi nuo kalno, arba į jūrą iš kruizinio laivo. - dėbtelėjau nepatikliu žvilgsniu.
- Liaukis. Kaip galėčiau. Iš proto išsikrausčiau tai tikrai. Dėl tavęs. Tik todėl dar ir gyvenu. Ir tu gali mane atvesti į protą. Sutik, pamatysim gražius kraštus, be to greitai ruduo, o mes prasitęsim vasarą, - žėrė argumentus vyras.
„ O jis visai simpatiškas“ tik dabar pamačiau, ir buvau nustebinta tokios savo minties. Ir nuoširdžios pastangos nuteikė palankiai.
-Gerai. Važiuokim, - net nepajutau, kaip ištariau šiuos žodžius.