5. ???...

Manau, kad...
bet ne, oi – ne!
(Gerai žinau, o ne „manau“
kad ir šita, dar likus atmintis, 
nunyks kaip pusryčiai suvalgyti ryte –
po valandžiukės, po kitos
jau nežinai, kaip jie atrodę.)

O užmarštie!
galbūt dar laiko bus ir man
įsižiūrėti į tave kaip deivę.
Važiuoja traukiniai, o aš jau – Ne!
Lėktuvai skrenda, o aš jau – Ne!
Antai, net Šklėriuose
gerieji žmonės kryžių stato,
o aš jau – Ne!

Ir vis dėlto tai ne tiesa,
kad akys liūdesio užpiltos...
Rikiuotėje klaustukai kaip kariai,
o žemėn įtrypta kojos pėda

– Pėda?

Na taip, pėda.
bet čia, Dzūkijos kraštuose
savo esme talpesnė
negu laivas Nojaus.
Iš kur jis čia,
net ir savęs paklausti nesuspėjau,
bet paieškos turbūt anksčiau pradėtos
ir gan seniai, beje –
kai paskutinį kartą Piesčiuose...

  Piesčių kaimas niekuomet nebuvo didelis. Net geriausiais laikais bent penkiskart mažesnis už Šklėrius. Užgieda pirmieji gaidžiai ir pagalvoji,  kažin, ar ne Piesčiai budina. Nuo Mazgelių sodybos vienkiemio Šklėriuose nors ranką tiesk su Piesčiais pasisveikinti. Tačiau  taip  nutikę, kad kai paskutinį kartą išėjau į Piesčius, ten tebuvo išlikusio trys  moterėlės. Tai Juzė Svirskienė ir dvi Kurlavičienės.
  Beje, o kada tai buvę?
  Hmm, klausi kada?
  Žiūriu į kojos pėdą, įspraustą gimtinės žemėje ir išgirstu, kai toptelėjo, jog žinau, suprantu, kodėl Nojaus laivui prireikė atplaukti į šį šilinių dzūkų kraštą ir prisišvartuoti prie žmogaus smegeninės.