Iš bakalaurų epo

Šiandien dedláins, taigi paraiškas paramai turim pateikti.
Blet, nesikeikiant, nu viskas ir vėl paskutinę minutę!
Vakar dar bosas (ne tas iš elnýna prie jūras, bet màna)
Šūdą vis male: „ai pùpa, nepergyvenk, spėsi – bus čìki“,
Dàbar jau spõksa į máne veizõlus kaip vanags išvertęs,
Ródos, kad žiurkę ant lauža aš kepčiau, nors barškinu kompą.
„Kuolą padrožk sau, debile, kad drūts“, – Donelaitis sakytų
arba Maironis ar koks patriarchs pro balkoną išlindęs.
Naktį juk èsu aš keturias valandas, blet, temiegojus,
Bičas rytoj iš pat ryta iš Airijas atskrend išalkęs,
Ráusis pas mane su stàčiu, o aš nusikalus kaip šliure.
Ką pagalvos dar? Juk žmógus nedurns jis ir mokslus pabaigęs...
Kaukšiu čia kompu ir tas, matyt, ỹra geroves valstybe?

Skaĩčiau nesèniai aš knygą neblogą – viens sens pažįstams ją
dãve ant bàjere (meilus kaip triušis!). O tekstai ten buva
Ilzes Butkutes. Tai įkvėpe màne, žinai, nereãliai...
Jaučiu, kad šoksiu jau valsus aš greit iš to suknista darba,
Tègul už tūkstantį eurų čia durnių kitų pasiieška.
Ko man bijot? Bakalaurą jau èsu pabaigus. Papai dar
stãtūs, figū́ra ir šlaũnys tvarkoj – celiulita juk nė́ra...

Seĩman aš eisiu! Bus tai geriausia, kas Lietuvai gal atsitikti.
Gal padėjėja iš prãdžių pas šitą [...SAUGUMO IŠTRINTA... ]?

Víena žmonike seimūna man gi žadėja!.. (tik bìjau aš
džiaugtis prieš laiką) – jau tada tikrai pagyvensiu kaip žmõgus.