Mylimos mano klasiokės

Rasa rengėsi iš taip vadinamos „dolerinės“ už jūreivių čekius. Visi žinojo, kad ji turi giminaičių Amerikoje. Visi grožėjosi jos švelnios vilnos melsvais šalikėliais, pūkuotomis lyg iš vištos papilvės sugaudytų ir nulipdytų besvorių pirštinių žvilgesiu. Kailiniuota, papuošta aplink veidą besirangančią baltos lapės apykakle, striuke. Spalvos vaikiškai žaismingos: melsva, rausva.
Žiūrint į sportuojančią – matėsi užprogramuotas stambėjimas dėl paveldėto intelektualumo.
Šokti per „ožį“  jai buvo nesunku.
Reikėjo tik parausti iki aviečių kompoto. Pasakyti tyliai: „Velnias“ ir užsimerkti.
Treninguota – akiniuota mokytoja - pensininkė įsikiša švilpuką.
Pučia. Čaižus mokyklinis garsas. Sporte kiti švilpukai
Rasa numoja ranka. „ Neaiškink“ tarsi pasako visu kūnu.
Pradeda bėgti nerimtai mosuodama rankomis, kojas dėlioja tarsi malkas į malkinę.
Ištiesia rankas ir – sustoja įsirėmusi į „ožį“.
Čaižus mokyklinis švilpesys – Rasa spardo „ožį“.
Paulauskaitė ruošiasi įveikti „ožislovą“
Sportininkė, gal net mažiausia ūgiu gimnastė visame mieste. Jos pasiekimais žavėjosi, bet jie nebuvo tokie dideli. Lakstumu ir šoklumu ji prilygo maisto ieškančiai voveraitei.
Voveraitės veidas spinduliuoja ironija ir pergalės saliutais.
Lengva tarsi Rasos pirštinės ji dėlioja pradinius žingsnelius, kaip ji bėgs, kaip ji atsispirs, kaip jos kojos pakibs ore, kaip visi vaikinai stebės jos baletą ir dės pergalės taškus ne tik dėl jos grožio, bet ir dėl pergalės prieš Rasą – „kelbasą“.
O vaikinai žiūrėjo į jos besiveržiančias iš „dekoltė“ krūtis. Tiesa, mažas, bet su perspektyva.
Treningai – akiniai čaižiai švilpia.
Ji bėga kaip pasaulio čempionė, šoka kaip nutrūkusi styga, nusileidžia įsitempusi tarsi nudrožtas pieštukas.
Triumfas jos akyse.
Kas darosi? Rasa išsinarino koją. Tiesa, laikinai, bet labai teatrališkai ir su garsu: Oi, b.. l
Rasa klibikščiuoja – visi puola jai padėti.
Paulauskaitė lieka viena su savo pergale.
Treningas – akiniai ploja jai per petį:
„ Šaunuolė. Kokia tavo pavardė? “