Gal pamanai, kad klystu,
tačiau nereikštų tai,
jog neišmokęs, nežinau,
kas vakar Niekas man,
šiandieną jau Viskuo patampa.
Tenai toli, už Paukščių tako,
atsiveria dulkelės Žemės mikroskopuose.
Kas suskaičiuos,
kiek jų gebėčiau sau padėt ant delno
jeigu tai iš tiesų – dulkelės?
Betgi kad – ne, oi ne!
Stebuklai šitokie
į rankos saują netelpa.
Toli toli už šviesmečių didingų.
per dulkę suradau Visatą naują
ir jau neaikteliu
it kūdikis kad stebinamas žaislų.
O šitą mirksnį, uždarą Laike,
imu kaip pradžią viso to,
kas buvo ar nebuvo,
Atrodytų,
iš Nieko tveriasi didžiuliai reiškiniai,
užimdami akis, ausis ir pajautas
(net tas, beje,
kurios dar neišnokusios,
kurios dar noksta žmoguje)
---------------________________
Nejaugi, Dieve, iš tiesų pasakęs –
dulke esu ir dulke vėl pavirsiu?
Kažkas neįtikėtina,
bet netikėti tavimi
kol kas nevalioje taip pat esu.