Aš šiandien nebegaliu suprasti vieno:
Kur būsiu aš, kada manęs nebus?
Tik ašara, pakibus ant blakstienos,
Šnabždena: O juk lis vis tiek lietus.
Ir debesų pūkuose snaus mėnulis
Kai dienos švis, kažkas dainuos ar verks.
Ir visa liks, kaip įprasta, kaip buvo.
Tik spaudžia nerimas: Kur būsių aš?
Nejausiu? Nematysiu? Negirdėsiu?
Sudėsiu kryžium šąlančius žodžius.
Tariu daugsyk lyg mantrą nuogą tiesą -
Bet kaip, bet kaip suvokt: Manęs nebus???