Jų tiek,
kad iki šiol nesuskaičiavęs,
todėl ir įpratau juos rodyti, kaip JIE –
gausi žmonių minia sutilpus viename.
Ne kartą taip net rodęs į save,
į savo Aš,
bet argi kas suprasti panorėjo?
Iš jų esu.
Per juos aš toks.
Prigeso akys, veidrodžiai pritemo,
o vaizdinys – be rėmų, be krypčių,
sakyčiau, vis toks pats –
į vienetą sutilpus Visata,
į vienetą sutilpęs Aš
ir regisi net nesvarbu
ar šitaip giedantį kas nors supras.
Krūtinė nesiliauja kunkuliuoti virduliais -
it katilai kad užkaisti pekloj.
Nepaprasta save kaip žmogų apsiginti,
tačiau toks iššūkis ne dėl savęs.
Štai ką – tik – ką ir vėl, neklausęs kelio,
net nepravėręs durų.
Sokratas į namus užklydo,
Jau kas – ne – kas,
o jis tikrai neieško durnių-
nebent parodydamas į save –
esą, jis žino, kad nežino nieko.
Natūralu nustebti:
o! koks kvailys...
Tačiau šį kartą pajaučiau ūmai,
kaip vyturys į ryto aušrą kyla,
kad pagiedotų man Sokratą
nežinantį savo mirties,
O pats it ant kaktos pasirašau –
Jeigu ne Tu,
jeigu ne Jis.
jei ne visi Anie, minia į vienetą sukritę,
kaip beatrodytų tas mano AŠ?
------------_______________
Ps. Hmm. Tik nesakykite, kad čia poezija. Tačiau negi turėčiau savanoriškai apsigyventi šiukšlių dėžėje? Ką man pasakytum Tu, ką pasakytų Jis ir visi Anie kaip apykaita dvasinės gyvasties.