Atsikvošėk, Pranai. Kryžiai kaip vyturiai?

Pats įkvaksėjau į save,
nors, regisi, kad ne varlė,
bet ką gali žinoti...

Net nesuspėjau atsikvėpt giliau,
žiūriu – aplink kaip miškas kryžiai stovi,
o nebaisu –  nei  čiut,
bet įdomu – iki dangaus:
kažkas lyg aušta sieloje va taip,
ko iki šiol nematęs.
O ir mintis neįprasta:
nejaugi vyturiai,
palikę Šklėrių sodžiaus dangų,
sugrįžo kryžiais liudyti save
raiškiau kaip veidrodžiai?

Ir nors žinau –
taip rodyti man neprotinga,
bet, Visagali, nesupyk dėl to:
jaučiu kaip kaukolėje bręsta kitas laikas,
kuomet peizažas keičiasi, kol štai sakau –
[i]kryželių gyvastis guvesnė
negu kad vyturėlių danguje,
negu kad gyvsidabris, Dieve,
kurį (gal būt) reikia manyti
tik žodis gali veržlumu aplenkti,
bent iki tol, 
kol dar su juo esu ir aš...

O kryžiai (net tankiau)
nei miškas suliūliuoja akyse.
Smagu matyti kaip giliai po žemę nardo.
Argi  galėjau pamanyti bet kada,
jog man jie vyturiais patapsią?

Giliai, giliai,
giliau nei danguje,
ir žemėje sunokę erdvės
bažnyčioms kelti bokštus kuo aukščiau,
o  man kas valandžiukę pasibūti
kur buvęs ar nebuvęs iki šiol. 

Žvalgaus po šitą kosmosu nokintą gylį
ir nežinau, kaip man reikėsią apžvalgyti
bent vyturėliais ją.
-------  _________
(Ps. Iš rašant POEMĄ, kurios nebus)