ProEzija sugrįžo pasibūti`

Kai metų tiek,
kuomet jie netgi be dantų,
ar verta jaudinis dėl jų,
jei išgaliu vienaip kitaip juos atsiminti.
Ne šiaip į viešumą pasibastyti išeinu –
poemą pradedu rašyti,
bet jos nebus,
nebus to taško po kuriuo
nušvinta Dievas danguje.


Taip, taip, dar suprantu –
nereikia varginti savęs
per amžių amžius išnešiotomis tiesom
ir vis dėlto
smagu girdėti iš po kojų savo žemę –
buvau,  dar truputį pabūsiu
su žodžiais motinos  kadais
į lūpas įbučiuotas –
šioj smėlių žemėj
ąžuolai  neauga,
nebent žmogus kaip ąžuolas,
nebent Žmogus, sūnau...


Pakėlęs kryžių palaikau,
aukščiau negu prieš 100 metų,
kad  pamatyčiau kuo arčiau,
kaip skaudžiai girgžda ratai,
parveždami parapijai bažnyčią.
Tegu nedidelė,
tegu tokia jau Ratnyčiai nereikalinga,
tegu jos vietoje mūru ten bus kita,
o čia, toliau nuo Nemuno,
nuo Merkio, netgi nuo Ūlos
sustojo iš kantičkų pagiedoti Marija,
net nežinia kodėl
lig šiol Mare nepašaukta.
 
Nelyg bažnyčioje
dar vis įsiklausau
kaip godžiai Šklėrių varlės kvarkia,
dar neužėjus prietemoms viršum balų
---------------------
O varge,
mielas mano sodžiaus varge,
kada taip buvo? Ir ar bus?
ProEzija sugrįžta pasibūti
nepaisant,  jog širdis išdžiūvusi
kaip rašalas kad rašalinėje...