Rašyk
Eilės (77638)
Fantastika (2271)
Esė (1539)
Proza (10841)
Vaikams (2659)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







dedikuoju Tuminui

Ant portalų galėtų kaboti plakatai su užrašu  Ar jau pasirašei PP


Meistras. Atnešk man vyšnių iš sodo.
Margė Rita. Meistre...
Meistras. Kiek kartų prašiau – nevaidink manęs meistru, aš ne santechnikas.
Margė Rita. Taip, žinau, vanduo laša iš  čiaupo jau nežinau kiek laiko.
Meistras. Vanduo mane ramina.
Margė Rita. Kaip ir traukinių bildėjimas.
Meistras. Kaip vardas to ministro, kur mane atleido?
Margė Rita. Simonas, bet jis nebus Petras, Meistre.
Meistras. Kaip bebūtų į istoriją jis jau įsirašė.
Margė Rita. Kaip Pontijus Pilotas?
Meistras. Kam taip aukštai, juk aš gi ne Kristus.
Margė Rita. Pamirškit, dar net geriau, kad atleido, vis tiek ten jūs jau nieko nepastatytumėt. Į tą pačią upę...
Meistras. Gal tu ir teisi.
Margė Rita. Geriau pamerkit kojas, nuovargį kaip ranka nuims.
Meistras. Man nejauku, tu mazgoji man kojas, kai galėtum pati režisuoti. Gal man reiktų pamėginti naują asistentą?
Margė Rita. Jūs jau bandėte.
Meistras. Taip taip, pamenu, nepavykdavo.
Margė Rita. Kaskart prie manęs grįždavot.
Meistras. Todėl ir noriu, kad nevadintum manęs Meistru, na koks aš Meistras, kai mes tokie artimi. Gal aš turėčiau tau kojas mazgoti, kaip popiežius, nusižeminti, pakilti virš savo puikybės.
Margė Rita. Jūs niekada nebuvot išpuikęs. Ir kokie artimi mes bebūtume, Jūs visada liksite man Meistru. Gana apie tai.
Meistras. Rita Margytė.
Margė Rita. Margytė Rita.

Vizija

Meistras. Patikslink, kodėl tu nenori važiuoti į kitą miestą režisuoti?
Margė Rita. Aš dar nepasiruošusi.
Meistras. Man regis, tu kaip tik geriausiai pasiruošusi iš viso kurso. Ir eikvoti savo kūrybinę potenciją man asistuojant, tai yra neteisinga. Aš negaliu to priimti. Margyte.
Margė Rita. Aš pasikeičiau pavardę, dabar aš Margė. Rita. Margėrita.
Meistras. Palauk, tu nori pasakyti, kad aš Meistras? Meistras ir Margarita? Toks tavo tikslas?
Margė Rita. O ką? Juk skamba įdomiai.
Meistras. Taip, bet ... aš nesu Meistras ir ... antrą kartą į tą pačią upę ...


Meistras. Ką laikraščiai rašo?
Margė Rita. Apie Jus? Kaip visada – Kremliaus agentas.

Kultūros ministerija

Ministras. Ar jau visi muzikantai ir kiti menininkai su rusiškomis pavardėmis pasirašė PP?
Viceministras. Dar ne, bet iki savaitės pabaigos turėsime visus. Pavyzdžiui, garsus smuikininkas mūsų simfoninio orkestro vadovas išsižadėjo savo tėvynės, savo tautos ir parašė tikrai jausmingą ir atgailaujantį pareiškimą. Tiesa, jo tėvai liko Rusijoje, tai mes tikimės jį dar kartą paspausti, kad išsižadėtų ir tėvų. Iki savaitės pabaigos turėsime rezultatą.
Ministras. Gerai. Žinot, su tom simfonijom aš nerizikuoju, nes kai tik atsisėdu salėje, iškart užmiegu, o salė juk apšviesta, nepatogu, tai geriau visai neinu. Kas kita teatras, ten šviesos užgęsta ir gali dėti į akį kiek tinkamas. Čia, aišku ne spaudai. O apskritai, pasakysiu, kultūra tai nėra vien tik simfonijos ir spektakliai, kultūra pirmiausia yra, kai darbo kolektyvai arba visuomeninės organizacijos kolektyviniu būdu pasmerkia kokią netinkamą knygą ar filmą. Vat čia yra tikroji liaudies kultūra. Dar, žinoma, kanklės ir eilėraščiai. O visa ta nesuprantama muzika, ta aukštoji filosofija, kuri liejasi iš teatro scenos, visa tai yra tolima liaudžiai ir turi būti atsiejama nuo masinės, tikrosios kultūros. Tegul jie nešdinasi su savo smuikais į mišką ir ten žvėris gąsdina, o normalūs piliečiai nori iš kultūros atsipalaidavimo, gerų emocijų, smagaus ritmo. Štai ko mums reikia, draugai.
Patarėjas. Jums leidus, aš tinkamai suformuluosiu spaudai.
Ministras. Žinoma. O tas rusas, kaip jo pavardė, na kur gražiai apie laužą dainavo? Atsižadėjo tėvų?
Viceministras. Žinau apie ką kalbate. Dar ne, bet dirbame tuo klausimu.
Ministras. Įspėkite, jei nepaklus, bus jam pačiam laužas ir visoms jo dainuškoms. Apskritai, siūlau šalia PP, tai yra Pasmerkimo Peticijos, dar sukurti ir Atsiribojimo Pareiškimą bei  Išsižadėjimo Aktą. Visi tie su –vas galūne pavardėje turės pasirašyti tris dokumentus: PP, AP ir IA.
Patarėjas. Paruošiu tekstą.
Ministras. Kas dar?
Viceministras. Grįžo tas garsus režisierius iš Didžiosios žemės. Mes, aišku, jį iškart atleidome, juk jis buvo ir Lietuvoje teatro vadovas, ir dar Kremli ... tai yra Maskvoje.
Ministras. Vot vot, jūs teisingai pasakėte, neapsirikote, būtent jis Kremliuje režisuoja, visai priešo panosėje.
Patarėjas. Mes siūlėme jam pasirašyti PP. Atsisakė.
Viceministras. Sakė, aš nekaltas. Noriu dirbti tėvynei.
Ministras. Aš nenoriu, aš nenoriu, kad jis būtų įleistas į bet kokį teatrą. Pasakykite, kad visos vietos užimtos, repertuarai suplanuoti tris metus į priekį. Mums nereikia viso to rusiško šlamšto, visų tų čechovų, turgenevų ir dėdžių vanių.
Patarėjas. Turgenevas parašė tik vieną pjesę per visą gyvenimą.
Ministras. Tinginys. Per visą gyvenimą. Tuo labiau tokių girtuoklių, kurie sugeba tik vieną pjesę parašyti, mūsų kultūrinėje padangėje nereikia.
Viceministras. Tik ką paguglinau, trys pjesės: Mėnuo kaime, Provincialė ir ...
Ministras. Koks skirtumas, mes neturime mėnesio ir mes ne kaime, dabar, nedelsiant reikia spręsti, mes ne provincialai kokie, draugai ... Oi, atsiprašau, ne draugai, ne, pataisykite mane kitą kartą. Kam aš jus samdau tik?
Patarėjas. Rekomenduočiau ponai.
Ministras. Na ne, na kokie mes ponai, atsiprašant, normalių algų negauname. Žmonės, va, žmonės geriausias kreipinys.  Taigi, kur sustojau?
Patarėjas. Dabar reikia spręsti. Na dėl to režisieriaus. Kur jį dėti, ta prasme.
Ministras. A, taip, mes jį taip padėsime, kad jo niekas neras, žmonės.
Viceministras. Bet jį kviečia visas pasaulis: Los Andželas, Londonas, Budapeštas, Izraelis, net Kijevas.
Patarėjas. Baikit juokus, ir Paryžius, ir Praha, ir Varšuva.
Ministras. Velniop, atšaukt kvietimus, nepristatyti adresatui, užblokuoti.
Viceministras. Bet jis jau gavo, priėmė juos.
Ministras. Kodėl praleidot, kodėl nepranešėt?
Patarėjas. Bet paštas kitai ministerijai priklauso. Tik jūs asmeniškai galite susitarti su pašto ar kokia ten ta ministerija.
Ministras. Aš susitarsiu, aš pasieksiu, kad visi laiškai eitų per kultūros ministeriją.
Viceministras. Ar spėsime dar ir laiškus tikrinti? Ir taip darbo per akis. Reiks papildomų pajėgų.
Ministras. Bus. Kas dar? Ach taip, dėl tų los andželų padarysime jį neišvažiuojančiu.
Viceministras. Kokiu pagrindu?
Ministras. Paprastu – nepatikimas, rusų agentas. Kur tas jo teatras buvo toli nuo Kremliaus?
Patarėjas. Tuoj pažiūrėsiu į mapsą. Ach ne, visai arti.
Ministras. Taigi matot, galima sakyti, kiekvieną rytą praeidavo pro būstinę. Žodžiu, jokių vizų, jokių išvažiavimų. Tegul sėdi tam savo kaime, iš kur jis kilęs?
Patarėjas. Tuoj pažiūrėsiu į vikipediją.
Ministras. Ir vikipedijoj jis yra? O ministro, tai yra manęs, ten nė kvapo. Apsileidimas.
Viceministras. Ištaisysim.
Ministras. Tik neprikurkit ten kažko, kukliai. Galit pažymėti, kad mokykloje rašiau eilėraščius.
Patarėjas. Na kas mokykloje nerašė?
Ministras. Tylėt. Posėdis baigtas.


Meistras. Mane kviečia į Maskvą, tu vykti kartu negalėsi.
Margė Rita. Ir kas gi galėtų man uždrausti nuvažiuoti į Rusijos sostinę?
Meistras. Suprask, tai labai atsakinga, aš būsiu visą laiką užsiėmęs, neturėsiu laiko pamokoms.
Margė Rita. Pamokų jau seniai man neduodat, aš mokausi pati, nuotoliniu būdu. Be to, be manęs jūs ką nors pamiršit: užsakyti rekvizitą, pakeistas teksto vietas, mizanscenas ir taip toliau. Aš viską skrupulingai fiksuoju, kiekvieną pastabą, be manęs jūs per kiekvieną repeticiją pradėtumėte pastatymą iš naujo.
Meistras. O ar taip ir nebūna?
Margė Rita. Taip, būna, bet aš bent galiu penktą ar septintą kartą pasakyti, kad šis variantas jau buvo.
Meistras. Nemaniau, kad taip blogai. Bet kaip atrodys, kai pakviestas dar atsivešiu visą vežimą savo komandos, jie sakys – mes pas save turime daugybę puikių savo specialistų.
Margė Rita. Kas dar važiuos?
Meistras. Na tu gi žinai, aš negaliu dirbti be savo dailininko, kompozitoriaus. Daugiau etatų jie neduos, būk tikra.
Margė Rita. Pinigų man nereikia, prisiglausiu irgi kur nors teatre, kamputyje. Aš netrukdysiu, Jūs manęs net nepastebėsit.
Meistras. Tai kam tu man, jei nepastebėsiu? Ne, tada jau turėsi būti labai pastebima. Nežinau, ką jie sakys, bet gerai, važiuok. Bilietui pinigų turi?
Margė Rita. Važiuosiu zuikiu.



Redakcija

Žurnalistas. Tai ką man rašyti?
Redaktorius. Rašyk kaip yra: nevykėlis, nieko doro nepastatė, susireikšminęs ir visa kita.
Žurnalistas. Bet visas pasaulis apie jį pasisako priešingai – žiauriai talentingas, velniškai originalus, nepakartojamas ir neįsivaizduojamai kuklus, tai kaip čia bus?
Redaktorius. Nieko nebus. Daug čia tas pasaulis supranta. Gal mes geriau savo žmones pažįstame, a? Jei atsisakai, kitam perduosiu, su džiaugsmu paims, naujienų dabar ne per daugiausia.
Žurnalistas. Naujienų kaip tik nors vežimu vežk – juk karas.
Redaktorius. Į frontą parūpo?
Žurnalistas. Ne, ką jūs, žmona, vaikai, dar paskola bankui, ne.
Redaktorius. Tai rašyk. Ne aš sugalvojau, liepta.


Ligoninėje

Meistras. Atnešk man vyšnių iš sodo.
Margė Rita. Dabar sausis.
Meistras. Anksčiau tu atsakydavai kitaip. Pradėdavai sakinį kreipiniu – Meistre.
Margė Rita. Dabar negalima vartoti žodžio meistras, galima pakeisti santechniku ar kitu.
Meistras. Kas vyksta?
Margė Rita. Karas.
Meistras. Karas? Koks dar karas?
Margė Rita. Kurio visi laukė.
Meistras. Tai aš sužeistas?
Margė Rita. Taip, tik ne mūšio lauke.
Meistras. Kaip gaila. Taip norėčiau paimti šautuvą ir padaryti ką nors prasmingo. Žmogus su šautuvu – buvo toks filmas, mačiau vaikystėje. Gerai padarytas filmas, kartu ir apie Leniną. Ten jis toks paprastas, jautrus, žmogiškas, tobuliausias propagandinis filmas. To filmo dėka visada galvojau, kad Leninas nuostabi asmenybė. Kita vertus, o ką mes iš tikrųjų žinom. Ten buvo toks valstietis su šautuvu, jis ėjo kovoti už revoliuciją, kažkokiu būdu atsidūrė Smolnyje, juos ten ar perdislokavo, ar kažkas panašaus, ir jis turėjo laišką Leninui nuo savo kaimo. Tai štai jis susitinka kažkokį žmogelį su arbatinuku ir klausia, o kur galiu rasti Leniną? Tas sako, o kam jums, drauge, Leninas? Turiu jam laišką nuo mūsų kaimo. Duokit jį man, aš perduosiu, o jūs tuo tarpu atsigerkite arbatos, ir pripylė į skardinį puodelį, dar ir cukraus gabalėlį įdėjo. Paskui kitas kareivis jo klausia, o apie ką tu su Leninu kalbėjai? Tai buvo Leninas? Na ir taip toliau, žodžiu, tikrai geras kinas, gal ir neteisingas, bet geras, kaip ir Žalakevičiaus Niekas nenorėjo mirti.
Sakei aš sužeistas?
Margė Rita. Tiesą sakant, karas net neprasidėjo, o lietuviai ėmė vieni kitus žudyti, kurie nepataikė į programą. Priešas sustojo ir nusprendė palaukti, kol mes patys vieni kitus pribaigsime. Taip jūs čia ir atsidūrėte. Buvote juoduose sąrašuose.
Meistras. O kodėl tu su seselės rūbais?
Margė Rita. Aš ir esu seselė Rita Margytė.
Meistras. O kur dingo Margarita?
Margė Rita. Nėra. Tai buvo sąlyga, jei norėjau pas Jus patekti. Jokių bulgakovų, jokių margaritų, tai priešiška literatūra.
Meistras. Ir tu pasirašei PP?
Margė Rita. Ne tik, taip pat ir AP bei IA.
Meistras. Nesvarbu, ką tai reiškia.
Margė Rita. Bet jūs turėsite juos pasirašyti. Pas Jus lankytojas. Aš grįšiu.


Vizija

Margė Rita. Kai aš pasikeičiau pavardę, kai tapau Margė Rita, supratau, kad turiu susirasti savo Meistrą.
Meistras. Bet kodėl tu pasirinkai mane? Juk pasirinkimas buvo platus.
Margė Rita. Taip, platus, bet jūs buvote toks mažas, kuklus, tikėjausi, kad neatsumsite. Dauguma kitų atrodė labai pasikėlę, skrajojo virš žemės. Kai kurie labai gėrė.
Meistras. Aš irgi gėriau, mėgau šitą užsiėmimą.
Margė Rita. Jūs gėrėt kitaip, be užsidegimo, atrodė, kad kažkas jus verčia gerti, o pats Jūs to daryti nenorite.
Meistras. Kartais tu man net neleisdavai atsigerti.
Margė Rita. Tai įėjo į mano kaip asistentės pareigas, kaip aš jas supratau.
Meistras. Dėkoju tau.
Margė Rita. Buvo ir tokių, kurie kitaip seksualiai orientuoti, aš ne prieš homoseksualus, bet, maniau, kad jiems dirbti su mergina nesinorės. Kaip matot, rinktis nelabai buvo iš ko, be to, Jūs buvot mano vadovas Konservatorijoje.
Meistras. Viskas logiška. Tu dar miegi teatre?
Margė Rita. Dar nesusiradau buto.
Meistras. Aš parūpinau tau bendrabutį šalia teatro, aišku, jie nenorėjo, bet turėjo nusileisti. Gali šiandien įsikurti.


Simonas. Sveiki. Man gaila, kad turime susipažinti tokiomis aplinkybėmis.
Meistras. Jūs gydytojas?
Simonas. Ne visai. Kultūros ministras.
Meistras. Suprantu, gydote paklydusias sielas.
Simonas. Ir taip, ir ne. Tiesą sakant, aš atėjau ne tiek diskutuoti apie amžinąsias vertybes, kiek paskatinti Jus priimti teisingą liniją.
Meistras. Galiu su ja susipažinti?
Simonas. Žinoma, nors, manau, Jūs ir pats suprantate, kad šiomis dienomis mes turime paklūsti istorinei realybei, nesvarbu, ką mes manome, ką kiekvienas iš mūsų galvojame, šiandieną privalu visiems susitelkti į vieningą kumštį, atmesti asmenines ambicijas ir duoti atsaką agresoriui. Tvirtą ir vieningą atsaką. Pasaulis į mus žiūri ir nuo to, kiek būsime vieningi, priklausys ir parama mums šioje nelengvoje kovoje, todėl nenorėdamas nei Jus įžeisti, nei eiti prieš savo sąžinę, tiesiog dėl šventos ramybės pademonstruokite visuomenei, kad Jūs taip pat stovite mūsų visų idealų gynyboje, tai labai svarbu. Pasirašykite ir galėsite grįžti prie darbo, Tą aš pažadu.
Meistras. Aš turiu pagalvoti.
Simonas. Taip, žinoma, galvokite kiek reikės, bet būtų gerai jau rytoj spaudoj paskelbti apie Jūsų pasirinkimą. Jūs nemanykite, kad man lengva būti dabar čia. Aš kaip tik vakar youtubėje pažiūrėjau du Jūsų spektaklius, anksčiau buvau nematęs, žinokite, jie mane pavergė, aš net pagalvojau, kad pradėsiu dažniau lankyti teatrą, nei iki šiol, bet visa tai, žinokite, nesusiję su manimi, yra kiti žmonės, daug aukščiau stovintys, kurie skambina man ir teiraujasi, ar tikrai mūsų kultūros padangėje nėra priešiškų debesų, supraskite, kaip man elgtis. Aš tikrai nuo šiol Jūsų gerbėjas, bet aš tik menkas sraigtelis, sistema yra viskas, supraskite. Štai lapai. Galima ir juodu rašalu pasirašyti, kaip norite, aš atnešiau visų spalvų.
Meistras. Padangė retai kada būna giedra.
Simonas. Padangė? Kokia padangė? Pasirašykite, aš palauksiu koridoriuje.


Gydytojo kabinete

Daktaras. Mes, aišku, galime suleisti tokių vaistų, bet jie įtakos jo rašyseną, gali kilti pagrįsta abejonė, kad parašas suklastotas, todėl geriau palikti jį sąmoningą, bent kol kas.
Viceministras. Mus spaudžia laikas. Ir dar kai kas parodo į lubas.
Daktaras. Visgi daržove paversti mes jį spėsime, bet kokiu atveju – pasirašys ar ne – tik aš siūlyčiau dar palaukti. Spektaklių statyti jis jau tikrai negalės, tuo mes pasirūpinsime, bet visiškai pakeisti mąstymą mes bejėgiai, galime tik ištrinti tai, kas jam neleidžia paklusti normatyvinei mąstysenai. Ir tai nebus lengva, labai giliai yra įsirėžę į sąmonę kai kurie reliktai tipo demokratija ir panašūs niekai.
Viceministras. Jūs užsimirštate, mes ir esame demokratija, pati tikroji demokratija.
Daktaras. Tai aš tą ir sakau, jo demokratija nėra ta tikroji, vertybinė, kažkokia labai pasenusi, atsilikusi, iš nežinau kokių laikų.
Viceministras. Aš visgi siūlyčiau, tam pritaria ir aukštoji vadovybė, gydymą pradėti nedelsiant, nėr ko laukti, kai priešas stovi už durų. Viskas. Istorijos pabaiga.


Palata

Meistras. Tu žinai, Margarita ...
Margė Rita. Nevadinkite manęs taip, man neleis pas Jus būti.
Meistras. Ką gi. Turiu viziją, naujo spektaklio viziją, tik reiktų surasti atitinkamą pjesę. Kažkur už miesto, gal kaime stovi senis, na gal mano metų ar panašiai. Ir štai jis tame peizaže, kuris jį supa, lyg atpažįsta kažką iš savo praeities. Jis sako, o juk aš čia buvau. Jis prisimena, kad kažkada čia mylėjo, turėjo moterį, gal net vaiką, sūnų, supranti? Jis gal galėtų būti pabėgęs iš ligoninės ar prieglaudos, gal net su dimensija, nežino, kur atsidūrė, bet ta vieta jam kažką primena. Nežinau, kas turėtų būti toliau, bet tokia pradžia man piešiasi. Aišku, būtų galima prigalvoti visokių etiudų, mizanscenų, tarkim, jis tvarko šiukšles, jį nervina ta visur tvyranti netvarka, tas vartotojiškumas.
Margė Rita. Yra tokia pjesė, kažkada skaičiau, vadinas tipo Autobusai čia nesustoja ar panašiai. Ten senis aptvarko autobusų stotelę ir laukia savo autobuso. Taip ir nesulaukia. Siužetas būtent toks, kokį Jūs ir nupiešėte. Man keista, kad laike Jūs su tuo dramaturgu prasilenkėte.
Meistras. Taip jau būna gyvenime, su vienais prasilenkiame, kitų negalime atsikratyti. Ne tave turiu galvoje, nors taip, žinau, mėginau ne kartą tave pakeisti, bet ... pamenu tu susirgai, nesirodei net dvi savaites, buvai karantine, aš ėjau iš proto, nieko negalėdavau prisiminti, ką vakar, ar užvakar darėme, kur kas stovėjo, gulėjo ir taip toliau. Kažkoks kosmosas, ir visi kalbėjo skirtingai, kad neva taip buvo, o ne kitaip, kiti prieštaravo, vos ne iki muštynių prieidavo. Taip nieko per tas dvi savaites ir nepadarėme. Teko net premjerą nukelti dviem savaitėm. Atnešk man tą pjesę.


Žurnalistas. Mane vos įleido, turėjau sumokėti šimtą eurų.
Meistras. Tikitės atsiimti juos už mano interviu?
Žurnalistas. Ne. Man gėda. Aš nerašysiu interviu. Nieko nerašysiu. Leiskite man tik pasėdėti pas Jus.
Ačiū. Eisiu. Likite sveikas. Atleiskite, jei galite, man tai svarbu.
Meistras. Nusišypsok mums ...
2022-07-03 14:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-31 22:26
Tuba Mirum
Tai yra jėga! Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-08 18:33
VB7
VB7
O dievai, kaip gerai parašyta! Ypač patiko ministro kalbos apie teatrą ir liaudies kultūrą. Skaitai ir supranti, kad ne iš piršto juk viskas iš laužta. Net jeigu mano nuomonės niekas neklausia, mintyse raitau 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-04 16:06
Laila
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-03 22:09
Damastas
Tingiu net žiūrėt, kas pakuolino, bet, nu, kavailis, kaip bebūtų. Na, o pats tekstas pretenduoja į kažką, gal nevisai iki galo, tačiau į pretenziją - tai tikrai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-03 21:56
el
el
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-03 15:46
Kormilecaitė
Jei galėčiau, būtų 5.
Skaudu, graudu, tiesa.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą