Po karo

Vietoj pratarmės: visa istorija yra išgalvota, todėl galimas faktų ar įvykių sutapimas grynai atsitiktinis

Po karo gyvenimas...

Bet pirma derėtų papasakoti apie patį karą. Tai buvo trumpiausias karas pasaulinių karų istorijoje. Tetruko vos devynis mėnesius. Ir po jo nieko neliko. Beveik nieko. Tuos, kurie liko, vargu ar verta buvo vadinti žmonėmis tame tarpe ir šių eilučių autorių. Taigi jį pradėjo valstybių vadovai, naiviai tikėdamiesi, kad asmeniškai jų tas totalus naikinimas nepalies. Na išeis, tiksliau - bus išsiųsti visokie eiliniai paprasti žmogeliai, išmirs koks ketvirtis, žemelė paskui tik ačiū pasakys, kad palengvino jos naštą. Iš pradžių taip ir buvo, ėjo ir žuvo profesionalūs kariai, paskui visi mobilizuoti, net seneliai ir pensininkai, taip pat ir visų ligoninių aptarnaujantis personalas, galų gale eilė atėjo moterims ir vaikams, ir tik po to imta kviesti ministerijų bei savivaldybių klerkus. Tie mėgino priešintis: taigi mes turime suplanuoti biudžetą,

arba

o kas rengs įstatymų projektus,

ar

kas kontroliuos viešus pirkimus

ir taip toliau.

Bet išsigelbėti niekam nepavyko, kariavo ir krito mūšiuose net karaliai ir prezidentai. Nes niekas iš kariaujančių pusių neturėjo informacijos (kuri buvo kruopščiai slepiama, kadangi kiekviena valstybė laikėsi politikos, kad su teroristais arba diktatoriais nesikalbės), kada priešininko pusėje baigėsi tikri kariai ir į frontą išėjo valstybės elitas, o atskirti pagal aprangą buvo neįmanoma, visi nešiojo vienodas uniformas, todėl kiekviena pusė galvojo, kad kariauja su tikra armija ir prisipažinti, kad tos armijos, deja, jau nėra, kariaujame mes, elitas, sustokit, buvo nefasonas, ir pasiduoti, o taip pat derėtis kiekvienai valstybei atrodė žemas lygis, todėl iš puikybės visi ir žuvo.

Vieną dieną viskas nutilo, nurimo, nebuvo girdėti jokio agresyvaus garso. Mes išlindome į viešumą. Mes - tai bepročiai. Bepročiu buvau pripažintas dar gerokai iki karo, nes nesutikau su savo valstybės vykdoma politika, kuri, suprask, buvo labai gera ir tik durnius galėjo galvoti priešingai. Aišku, ir mūsų begalvių liko ne taip ir daug, nes paskutinį mėnesį visi likome be priežiūros ir vaistų (personalas taip pat kariavo), todėl tie, kurie be jų, tai yra vaistų, negalėjo gyventi, tie mirė.

Pirma diena laisvėje buvo džiaugsminga, visur gulėjo lavonai, bet tuo pat metu buvo galima mėgautis paukštelių trelėmis, kurių per sprogimus seniai nebuvom girdėję. Nuotaika buvo pakili, aš kvėpiau tyrą orą giliai į plaučius, fabrikai seniai nedirbo ir nedūmino į atmosferą savo nuodingų dūmų. Vaikščioti galėjai kur tinkamas, niekas tavęs neprižiūrėjo, niekas nedraudė, todėl pirmiausia pasileidome keliese durniai į didelį prekybos centrą. Ten viskas veikė, matyt, pamiršo išeidami išjungti, gal skubėjo. Labai nustebau, kad manęs visai neviliojo nei brangūs drabužiai, nei laikrodžiai, nei avalynė. Turbūt su durnumu praradau savybę puikuotis savo išvaizda, ji man apskritai nerūpėjo. Kiti durniai dailiai apsirėdė, o aš likau su savo dryžuota pižama, kurią jau būtų pats laikas išskalbti, nes kai personalas išsikariavo, niekas nebeužsiėmė skalbimais.

Viename skyriuje išgirdau kūdikio verksmą ir pasileidau garso link. Radau žuvusią kare kovotoją, kuri arba prieš mirtį, arba iškart po to pagimdė, nes virkštelė nebuvo nupjauta. Tad nuskubėjau į virtuvinių indų skyrių, iš ten paėmiau peilį ir grįžau pas mergaitę. Tai buvo kol kas moteriškos lyties būtybė, gal vėliau po kokių keturių metų ji užsimanys būti kažkuo kitu pagal naują genderizmo programą, bet kol kas tikrai buvo mergytė. Supratau, kad ji alkana ir neturėjau supratimo, kuo ją pamaitinti. Aišku, maisto skyriuje būčiau radęs pieno, bet nežinia, kokio jis senumo. Todėl drąsiai prasisegiau pižaminį švarką ir atkišau mergytei savo krūtinę. Juk paskutiniu metu vyravo teorija, kuriai aš priešinausi ir dėl to patekau į beprotnamį, kad kiekvienas žmogus panorėjęs gali būti bet kurios lyties. Dabar gi, po intensyvaus gydymo, aš jau nebesipriešinau tokiam moksliniam atradimui, durnyne buvau priverstas išmokti tikėti mokslu. Ir išties tai suveikė, iš mano krūties tekėjo puikus motinos (o gal karvės?) pienas. Supratau tai iš to, kaip godžiai mergaitė rijo mano skysčius.

Pasisotinusi mergaitė užmigo, o aš galėjau dar paklaidžioti po prekybcentrį kartu, aišku, ir pasimaitinti.

Vėliau aptikau interneto svetainę, kurioje visi kompiuteriai veikė ir kai kurie bepročiai ten jau žaidė kompiuterinius žaidimus. Aš gi pasidomėjau, kas vyksta pasaulyje. Įvedžiau į google žodžius ar yra kas gyvas?

Pirmiausiai man atrašė iš Argentinos, iš kažkokio durnyno, paskui iš Izraelio, taip pat durnių namas, toliau, Vietnamas, Nigerija, Australija, Anglija ir visur tas pat - bepročiai. Iš to supratau, kad visų valstybių vadovai nerizikavo apginkluoti savo durnių, nežinia, ko gali iš jų laukti. Taigi, suma sumarum suskaičiavau, kad Žemėje liko apie kelis tūkstančius durnių. Nebloga pradžia.

Tada, panaršęs internete, aptikau dar veikiančią kažkokią literatūrinę svetainę rasyk. Tipo tu rašyk, kada nori, jei nori, jei gali, rašyk. Ji veikė, skirtingai nuo kitų, visos kitos  svetainės buvo išjungtos, gal turėjo kažkokių savo paslapčių ir bijojo, kad aš jas atskleisiu. Šita gi rasyk nieko nebijojo, ji buvo atvira, maždaug, man niekas nebaisus, joks idiotas - rašyk, viską atlaikysiu.

Na, tada aš ir parašiau šį pasakojimą, pavadinau jį vardu Po karo ir išsiunčiau. Suprantu, kad niekas jo neperskaitys, nes protingų žmonių Žemėje neliko, o durniai argi supras, ką parašiau, todėl tikėtis kažkokio atgarsio, tuo labiau atsiliepimų, žinojau neverta, bet vis tiek kažkodėl parašiau savo pirmą gyvenime kvailą rašinį ir paleidau į atmosferą.

Tikiuosi, labai jos neužterš.