Lyg

Beveik sutemo, beveik užmigau. Ir visai
šalia atviro lango varnų balsai

kranksėjimu pilnu mentolo
praskrido ir švitrinėj šiaurėj nutolo,

ir viskas nutilo.
Lyg laukiant prabylančios dozės trotilo.

Bet ši neprabilo,
lyg žvilgsnis debilo

pakvipo kažkuo, gal vadinas tai tuščia? –
smulkiausiais lašeliais lietus čia

išgrynina naktį, joj nuovargis drumsčias
ir beldžias į nugarą glembančiais kumščiais,

ir uždanga leidžias, pasibaigė pjesė
ir miegas švelnumui pasėja pelėsį.