Alkis. Cecilija (1)

Aš palaidojau jį.

Tylūs pašnekesiai ir nosies šniurkščiojimas buvo girdėti aplink. Žiūrėdama į šviežiai supiltą žemių krūvą negalėjau pajudėti iš vietos. Krūtinę spaudė, o akyse besitvenkiančios ašaros griaužė baisiau už rūgštį. Mintyse leidausi būti apnuodijama netekties. Netekties žmogaus, kuris man buvo svarbiau už viską kas gyva, kuris mane mokė mylėti ir jaustis mylimai. Jis buvo ta šviesa, neleidžianti man pasiklysti tamsoje. Ir aš žinau, jog po to, kai paliksiu jį šioje šešių pėdų gylio duobėje, jo amžinam poilsiui - aš leisiuosi tamsai tapti mano geriausia drauge.

- Cecilija, važiuojam. - šaltas motinos balsas sugrąžino mane iš transo būsenos. Pritūpusi ir pirštais perbėgusi per žemių grumstus, padėjau iki šiol rankose laikytą baltą lelijos žiedą ir mintyse atsisveikinusi pasukau motinos, skubančios juodo visureigio link.

Svetainėje, kuri labiau priminė pokylių salę, susirinko bene šimtas mažai matytų veidų. Vaikščiojant motinai iš paskos, lyg mažam šunyčiui ir dėkoti už palaikymą, motinos žodžiais, ištikus krizei - buvo juokinga. Jei tai nebūtų mano tėvo laidotuvės, juokčiausi iš motinos aktorinių sugebėjimų, bet dabar, tai buvo tiek pat nepakeliama kaip ir pačios laidotuvės.

Užsibaigus dėkingumo cirkui ir ne nuoširdžių šypsenų parodai - motinos daugiau nemačiau.

Pravėrus duris, vedančias į terasą, įkvėpiau vėsaus oro, kuris lyg stiklas nusėdo plaučiuose. Mano laimei terasoje buvo tuščia, daugelis svečių praleidę keletą valandų prie šviežiai supiltos kapo duobės, dabar šildėsi viduje.

Tik ne aš.

Motina visada sakė, kad rodyti skausmą - yra silpnųjų bruožas ir kad Moretti šeima savo širdgėlos ir žaizdų viešai niekada nerodo. Aš norėjau jausti šaltį, atsiduoti skausmui ir leisti sielvartui mane pasiglemžti. Gerklėje strigo šauksmas, galintis sudaužyti viloje esančius langus.

Atsisėdusi į vieną iš lauko kėdžių, šaltais pirštais užspaudžiau akių vokus.  Virškindama kelių dienų įvykius - nuo siaubingos žinios iki kapo duobės,  bandžiau susivokti ką daryti toliau. Ką daro žmogus išgyvenęs pirmąsias laidotuves? Ką dvidešimties metų mergina, kuriai iki tol sunkiausias sprendimas gyvenime buvo ką vilkėti einant į pasimatymą, darytų netekusi artimiausio žmogaus? Šiai minutei kilo daugiau klausimų, nei atsakymų, kurie padėtų suimti save į rankas nepraradus sveiko proto.

- Panele Cecilija? - atitraukusi pabalusius pirštus nuo akių, išvydau vos per žingsnį stovinčią Eleną. Moteris, kuri man buvo artimesnė už pačią motiną, klausiančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

Nesulaukusi mano atsakymo ir uždėjusi ranką ant peties tyliai išreiškė savo užuojautą. Ši pusamžė moteris, dirbo šioje viloje ilgiau, nei aš vaikštau šia žeme. Nuo pat kūdikystės ji padėjo tėčiui manimi rūpintis, kai tuo tarpu motina užsiiminėjo svarbiais verslo reikalais. Tai Elena paslapčia bučiuodavo nubrozdintus mano kelius, niekam nematant prieš vakarienę į saują įsprausdavo šokolado gabalėlį ir ji pirmoji pasitikdavo man grįžus iš Italijoje esančios katalikiškos mergaičių mokyklos. Po tėčio ji buvo man artimiausia.

- Aš gilioje, tamsioje duobėje… Ir man beprototiškai baisu… - sušnabždėjau.

- Ak, panele Cecilija.. - supratingai spustelėdama mano petį ji susimąsčiusi žvelgė į tolį.

- Elena, aš nežinau ką turėčiau daryti… - po ilgos pauzės įsistebeilijau į moterį, tikėdamasi rasti bent vieną atsakymą į begalybę klausimų. Dar kurį laiką pagalvojusi ir įsitaisiusi į priešais esančią kėdę, Elena savo šiltais delnais apglėbė mano pabalusius pirštus.

- Leisk viskam įvykti. Gražiems ir siaubingiems dalykams. Tiesiog tęsk gyvenimą. Joks jausmas nėra galutinis. Gyvenimas nuolat buvo baltas ir juodas. Ir tik nuo tavęs pačios priklauso kokia spalva jį nori matyti. - vandeningos moters akys viltingai žiūrėjo į mane.

Menkai šyptelėjusi nukreipiau dėmesį į sunkiomis debesų paklodėmis apsitraukusi dangų. Ištarti Elenos žodžiai vis aidėjo galvoje. Paskendusi mintyse, kurį laiką žvilgsniu lydėjau slenkančius debesis.

Po kurio laiko pažvelgus ten, kur sėdėjo Elena - buvo tuščia, o ir lauko žibintai jau skleidė blankiai gelsvą šviesą. Kol mintyse rūšiavau pastarųjų dienų įvykius, praradau laiko nuovoką. O prieš nuramindama galvoje dūzgiantį minčių avilį supratau tik tai, kad mano mėgstamiausia spalva juoda ir kad nužudyti tą dalele savęs, kuri tiki, kad gyventi be kažkieno brangaus - įmanoma, dar nesu pasiruošusi. Bent jau ne šiandien.