Rašyk
Eilės (77313)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10807)
Vaikams (2639)
Slam (66)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>

 

Sustojau lyg atsimušęs į mūrą. Tai buvo ta vieta. Būtent tokia, kokią įsivaizdavau. Gal tik gerokai apaugusi, apsamanojusi. Bet nėra ko stebėtis. Nuo vaikystėje skaitytos istorijos, aprašytos knygoje „Tvaisto kardas“, buvo praėję nei daug, nei mažai: pora šimtų metų. Ak, dievinau Elvio knygas! O ši pati įdomiausia!
Bet buvo dar vienas skirtumas. Tik nepavaldus laikui. Nykų plotelį juosė virvė su įspėjamosiomis skiautelėmis. O aplink vaikščiojo pusamžis vyras. Plačių pečių, tvirto sudėjimo, su ginklais ir kareiviška apranga. Jo skruostą darkė gilus randas, o šalti bruožai baidė. Eiti lauk? Ar likti? Gal nešdintis, juk mieste svečiuosiuos ištisus metus, tikrai ištaikysiu, kai nieko kito čia nebus. Be to, šis vyras – būsimasis mano bendradarbis. Kaip ir kiti kariai tikrai neatsispirs pagundai pasišaipyti iš mokinio. Visa laimė, dar negyvenau kareivinėse. Tiesą pasakius, mano prižiūrėtojas pasirūpino, kad apsistočiau gan turtingoje didikų šeimoje. Šios galva turėjo sukaupęs milžinišką ginklų kolekciją, kurios neįstengčiau apžvelgti per porą dienų. Ponas labai mylėjo savo mirusią motiną ir mėgo kalbėti apie abi savo aistras.
- Vaiki! – vos nusisukęs, išgirdau. Vaikis?! Juk aš beveik suaugęs!
Pyktelėjęs atsisukau, bet rūsčiame veide pamačiau draugiškas akis, ir įtūžis kaip mat pranyko. Vyras mojo prieiti, tikriausiai norėjo pabendrauti. Kas žino, kiek laiko ir ką jis čia veikė. Gal jam nuobodu?
Kareivis Elis saugojo medžiotojo aptiktą lavoną, arba tai, kas buvo likę iš jo. Apkandžiotas, apdraskytas, bet dar nesupuvęs. Iš visko sprendžiant, jis čia gulėjo seniai. Tiesa, tik dabar šilo ir pradėjo sklisti aitrus pūvančios mėsos tvaikas. Suraukiau nosį.
- Suvarškėjo, - konstatavo pašnekovas.
Pažvelgęs į mirusiojo drabužių skutus, supratau, kad jis ne vietinis, o turtingas atvykėlis iš šiaurinės karalystės. Atrodė, kad vienintelė priežastis būti taip retai lankomoje miško dalyje yra iškylavimas. Juk visai netoli Šventasis krioklys, masinęs melstis už mirusiuosius. Be to, šalia lavono buvo įrengta laužavietė, prikrauta žabų, ir matėsi subliuškusi palapinė. Tik keista, nebuvo beveik jokių daiktų. Greičiausiai ištampė žmonės ir žvėrys.
- O gal, - ieškodamas nuotykių, paklausiau, - vyrą kas užmušė, ir žudikas viską susirinko?
Elis pakraipė galvą ir pabrėžė: vyras apsinuodijo. Jo pintinėje rasta pavojingų uogų, o kūno net išbadėję žvėrys nesiveržė ėsti. Vienintelis paaiškinimas - mėsa nevalgoma.
- O gal? – viltingai paklausiau.
Vyras sunkiai atsiduso ir papasakojo daugiau. Šio miesto tyrėjas taip pat įtaria žmogžudystę. Bet ant kūno nerasta jokių sužalojimų, o šalia – galimų nusikaltimo įrankių. Pasak jo, velionio žmona įsitikinusi, kad jos vyras pažįsta augalus ir pats nebūtų susipainiojęs ir suvalgęs tiek daug nuodingų uogų. Nebent jos būtų beformės: sutrintos ar išvirtos.
Moteris taip pat nemananti, kad vyras kada anksčiau lankėsi šiame mieste, tad čia pažįstamų ar priešų negalėjo turėti. Tad klausimas: kas galėjo jį nužudyti? Arba kažkas atsekė, arba pasitaikė koks plėšikas. Visgi, abiem atvejais nesinorėtų taip cackintis. Juk daug paprasčiau nudurti ar kuo vožtelėti. O ir daugelis plėšikų impulsyvūs, nesumąstytų, kad galima inscenizuoti savižudybę.
Kažkas pasisavino daiktus, ir, buvau įsitikinęs, vieną jų turėjo su manimi gyvenanti panelė Nijolė. Jos kaspinas išmargintas šiaurietiškais raštais, o šis miestas beveik neprekiavo su užsieniu. Bet tokia drąsi ir plepi mergina galėjo gauti, ką tik užsimaniusi ir iš bet kur. Šyptelėjau, prisiminęs, kad ta panelė beviltiškai įsimylėjusi. Ji vis skrajojo padebesiais, nors buvo apsipykusi su sužadėtiniu Metu
Gal ir šis vyras buvo įsimylėjęs ar mieste turėjo meilužę? O ši nusprendė jo atsikratyti? Ne, moterys nežudo partnerių, net ir ponaičio Manto galvą apsukusi užsienietė atstūmė jį, o ne nugalabijo. Greičiau jau kokia dama susižavėjo šiauriečiu ir pabandė suvilioti? O jis atstūmė. Juk būtent taip galėtų pasielgti visiems besimeilinanti mano ponia. Kad ir kaip bebūtų, nėra už ko kabintis, tai tėra adatos ieškojimas šieno kupetoje. Be to, ar tikrai moteriškė eitų taip toli nuo miesto? Greičiausiai ne. Vadinasi,  jai turėjo kažkas padėti pernešti kūną. Bet Elis nutraukė mano minčių giją: velionis gulėjo lyg miegodamas. Ir kas vargtų ieškodamas ar įrengdamas poilsiavietę?
Kareivis suprato, kad esu smalsus, tad iš krepšio išsitraukė mirusiojo portretą. Arnas, trijų vaikų tėvas, trisdešimt ketverių, dailių vyriškų bruožų. Iš veido kiek priminė mano poną. Gal kartais jie įbroliai? Juk senasis didikas, taip dievinęs savo žmoną, vis padejuodavo, kad ši turėjusi vaikų nuo kito vyro.
Iš miško išėjau kartu su Eliu. Įprastai mieliau laikiausi toliau nuo mirusiųjų, bet šis kilęs iš mane žavinčio krašto. Tad nekantravau ir priprašiau būsimojo kolegos pranešti, jei kartais sužinotų ką nors naujo. Jis pažadėjo.
Tiesiu taikymu patraukiau į namus, kur mane sulaikė dirbtinai išsigandusi ponia. Jai patiko, kai Nijolė ateidavo jos guosti. Merginos buvo labai artimos, ir ponia galėdavo nevaržomai padejuoti, kokie ištampyti jos nervai, kokia ji pasenusi. O taip, moteris troško bet kokia kaina atjaunėti. Ir buvo įsitikinusi, kad tai įmanoma. Ji tikėjo pasakomis, magija.
Praėjęs pro pirmą kliūtę, susidūriau su senuko liaupsinama mirusia žmona, ir jų santykiais besižavinčiu ponu. Šis pyko, kad taip ilgai bastausi lauke, o kai atsiprašiau, tuoj ėmė plepėti, klausinėti. Be galo smalsus, bet vaikams, ypač saviems, griežtas ponas.
Ir štai pagaliau atsidūriau su ponaičiais. Jaunesnysis Mantas buvo itin malonus, bet teigė esąs visiška mano priešingybė. Visgi, pasiryžo perskaityti mano mėgstamiausią knygą! Tik labai lėtai griaužė. Lyg aš besimokydamas ar nagrinėdamas. Bet jo vyresnysis brolis Inas ramino: Mantas nemėgsta knygų. O štai titulo paveldėtojas veik nesitraukė iš bibliotekos ir mielai aprodinėjo turimus raštus. Su tiek knygų neįmanoma nuobodžiauti!
Mano gyvenimas dar niekad nebuvo toks įtemptas: ginklų kolekcija, begalės istorijų ir dar Elis. Šis mane susirado po kokios savaitės ir pristatė keistam asmeniui. Taip, tikram keistuoliui. Vyras dėvėjo megztiniu, kuriame skendo, rankovėse slėpė delnus ir aiškino, kad jo pirštai šąla. Negana to, ant to drabužio buvo pavaizduotas ežys. Žinoma, ne tik apranga jį išskyrė iš kitų, dar ir šukuosena – vienoj pusėj ilgiausia kasa, o kitoj – plikė.
Šis keistuolis tyrė šiauriečio mirtį. Kaip Elis aiškino – jis užsispyręs it ožys. Nepažįstamasis nepanoro prisistatyti, tiesiog pakišo panosėn kažkokius lapus ir liepė pasakyti, kas tai. Vos mestelėjęs žvilgsnį pažinau ištrauką iš knygos apie stebuklingą kardą, kuris galėjo prikelti mirusį, pakeisti jausmus, atjauninti... Arba tiesiog išpildyti bet kokį norą. Istorijos veikėjas ginklą užkasė netoli Šventojo krioklio, ten kur rastas lavonas, ir tik jo karaliui ištikimas žmogus galėjo ištraukti jį iš duobės, o pasinaudoti – bet kas. Tik tiek, kad per šimtmetį įgyvendinamas tik vienas noras.
Keistuolis pasikvietė mane prie savo vežimo, kur tarp daugybės knygų radau „Tvaisto kardą“ ir atkišau jį. Ištrauka iš šios knygos. Vyras ir vėl neatsakė į mano klausimą apie tai, kas galėjo pasielgti taip negražiai ir suplėšyti knygą. Tik Elis paaiškino:
- Storžievis, pasisavinęs velionio daiktus. Bet ponas nemano, kad varguolis žudikas. Esą jis negalėtų nė musės nuskriausti, nors šiaip pats pjauna gyvulius bei...
Antrąsyk manęs raginti nereikėjo, ir neišklausęs kario aiškinimų nusekiau įkandin tyrėjo. Jis nutarė iškasti stebuklingą ginklą. Jeigu, aišku, ši knyga pasakoja tikrą istoriją, o ne pramanus.
Vietą radome nesunkiai, nes ten žemė nebuvo susigulėjusi, tik įšalusi. Kasėme dviese, o tyrėjas garsiai skaitė. Kai duobė jau buvo kokio metro gylio, nusistebėjau išvydęs kardo rankeną. Nieko nelaukdamas puoliau prie ginklo ir... ištraukiau iš po žemių. Netikras!
Nusivylęs išsikabarojau lauk.
- Negi manei, kad praėjus porai šimtų metų, kardas ramiai tebegulės? - nusišaipė Elis, o aš apžiūrėjau ginklą. Gražus, tik... kažkur matytas.
O taip! Labai panašų turėjo ponas! Jis aiškino, kad tai dovana.
Ponas buvo labai įgeidus, net ir pamatęs pas kitą galėjo pasisavinti. Tad tai dar nereiškia, kad būtent jis yra nusikaltėlis. Bet kuris galėjo įsigeisti kardo, norėdamas pamaloninti šeimos galvą. Bet taip pat jie visi buvo girdėję apie ginklą iš ponios, kuri vis pasakojo apie stebuklingus, norus pildančius daiktus. Juk visi turėjo neįgyvendinamų svajonių. Inas troško apsaugoti savo artimuosius, neįskaudindamas Nijolės išskirti ją su sužadėtiniu, didžiausiu savo priešu. O panelė troško prikelti mylimojo motiną. Mantas norėjo būti nepriklausomas ir paveldėti tėvo turtus. Pats ponas svajojo, kad jo žmona pagaliau suaugtų. Ši geidė amžinos jaunystės, o senolis ilgėjosi laiko su žmona.
Jeigu jie troško ginklo, galėjo nusamdyti šiaurietį. Bet jei siekė išpildyti savo troškimus, kodėl to dar nepadarė? Ar nežinojo, kas tai, ar suabejojo savo noru, o gal ponas neleido prieiti prie ginklo, gal kardas jau buvo išpildęs šio šimtmečio svają? O gal ir jis klastotė? Nors galbūt noras jau įgyvendintas, tik aš to nežinau. Kodėl nutarta nunuodyti, o ne nudurti? Gal žudikas kamantinėjo, gal norėjo pavaizduoti nelaimingą atsitikimą, gal nesugebėjo kitaip atsikratyti liudininku? Nors gal jis ar ji nesiekė nugalabyti asmens, gal tiesiog padaugino uogų? Bet svarbiausia buvo atsakyti į klausimą: kodėl nužudė?
Kad ir kaip sukome galvas, sunkiai sekėsi rasti žmogžudystės motyvą, tad tyrėjas dėjo visas viltis į apklausą. Gal pasirodys, kad kardas tuose namuose atsidūrė taip pat nekaltai kaip ir Nijolės kaspinas?
Man nebuvo leista klausytis pokalbių su keistuoliu, tad kartu su Eliu nekantravom už durų. Neatrodė, kad tyrėjas būtų ką išpešęs. Pasirodo, pusė šeimos vaikščiodavo į mišką prie Šventojo krioklio, o Inas su ponia yra bandę išsikasti kardą. Bet jie visi, keistuolis jautė, kažką nutyli.
Visiems susirinkus į bendrą kambarį, jaučiau kaip nekantrauja namiškiai. Tegu nuramina vargšę ponią! Jos nervai neatlaikys tokios įtampos!
Tyrėjas atsikrenkštė ir leido man paklausti kelių klausimų. Kaip ir tarėmės. Pradėjau nuo jauniausių. Ar Nijolė norėtų dalintis savo mylimuoju su jo motina? Mergina visa išraudo ir prisipažino – tegu Meto gyvenime nebūna jokios kitos. Manto paklausiau miesto pavadinimo, kuriame susitiko pagrindiniai jo skaitomos istorijos veikėjai. Kai jis nedvejodamas atsakė, pakėliau „Tvaisto kardą“ ir parodžiau, kur jo žymeklis, o kur parašytas miesto pavadinimas. Vaikinas aiškino, kad jis žvilgtelėjo priekin. Tad paklausiau antro klausimo, ar jis nekenčia šiauriečių dėl to, kad jį atstūmusi mergina iš to krašto.
Vaikino veidas nukaito, ir jis dėjo į kojas. Bet ar tinginys galėjo pabėgti nuo kareivio?
- Kodėl pamanei, kad jis nekenčia to krašto? – virpančiu balsu pasiteiravo ponia.
- Jis vis kartoja, kad mes visiškos priešingybės. O aš myliu šiaurinę karalystę.

2022-05-25 23:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-14 22:23
Lengvai
Pirma mintis, perskaičius tekstą - nesuvaldyta storija. Labai daug žmonių, vardų, istornių paminėjimų, suprantame, kad veiksmas vyskta ne mūsų pasaulyje, bet tas kitas pasaulis, galbūt ir įdomus ir intriguojantis, - absoliučiai neatskleistas.

Kadangi pasaulis, pagrindinis veikėjas, šalutiniai veikėjai, auka ir nusikaltimas labai stokoja gilesnių paaiškinimų, pats detektyvas yra sunkiai įžiūrimas. Detalės blaško ir atitraukia dėmesį. Reikėtų arba viską perkelti į mūsų pasaulį ir supaprastinti, arba skirti daugiau laiko atskleisti kitam pasauliui ir jo dėsniams.

2,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-12 18:38
Karolis Pamišėlis
labiau panašu į magiškąją fantastiką. galbūt tai nebūtų blogai, bet vienas iš detektyvo žavesio aspektų tas, kad skaitytojas taip pat gali bandyti nustatyti nusikaltėlį. o tai neįmanoma, jeigu vaizduojamas išgalvotas pasaulis su savita ir tik autoriui suprantama logika. detektyvo bruožų esama, bet visa tai panašiau į bekojo bandymą dalyvauti bėgime su kliūtimis. ko vertas vien nusikaltėlio "demaskavimas" dėl jo neapykantos kažkokiems šiauriečiams.

2,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-11 22:03
vakvakas
2.2

Tai yra bandymas rašyti detektyvą. Tačiau pateiktas rezultatas kol kas - minčių protokolas. Ateityje galima būtų apdirbti ir paversti gražiu tekstu. Jei tai darysi, mąstyk apie taisyklę "leisk skaitytojui pačiam suprasti, o ne berk žirniais"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-02 18:45
VB7
VB7
Yra kūrinyje patrauklių detalių, na kad ir megztinis su ežiu, arba žodis "suvarškėjo", bet taip viskas supinta, nesugebėjau atsekt viso voratinklio gijų.Visko perdaug, suprantu, kad kūrinio apimtis verčia susispausti, bet buvo galima ir tvarkingiau viską sudėlioti. 3,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-02 07:19
Svoloč
Pakomentuosiu trumpai:labai painu. Nepatrauklu. Bendras vertinimas 3.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-26 16:08
Vabhis
Fiuf, na ir susisuko akys, kaip po karuselės, perskaičius šitą kūrinį. Čia, atrodo, kuriams fentezi pasaulis su daugybe personažų, kas šiaip yra neblogas, kūrybingas užsiėmimas. Prisipažinsiu, apraibo akys ir nesugebėjau susekti ką jie ten visi viens prieš kitą rezga. O gal čia toks ir sumanymas? Psichodelinis detektyvas, d'oh!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-26 05:31
cinikas ir nihilistas
Ta ar tokia. Apsispręsk.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą