DovidasŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >> ir užėmė I-ąją vietą.
2018 m.
Gruodžio 11 d. Ona P. 60 metų.
Gruodžio 27 d. Ramunė S 28 metų.
2019 m.
Gruodžio 18 d. Antanas S 50 metų.
Gruodžio 28 d. Ingrida G 30 metų.
2020 m.
Gruodžio 13 d. Vygante J 28 metų.
Gruodžio 23 d. Vaclovas L. 56 metų.
Gruodžio 25 d. Aistė B. 42 metų.
Visos aukos rastos negyvos su pjautinėmis žaizdomis gerklėje. Aukų rankose - pigus kalėdinis atvirukas, kuriame ranka užrašyta:,, Su šventėmis“. Nuo visų aukų veidų nudirta oda.
2021 m gruodžio 9 d.
Oskaras atsirakino biuro duris ir neryžtingai įžengęs į vidų uždegė šviesą. Nors čia nebuvo beveik metus, jam regis, apskritai nebuvo iš čia išėjęs, o gal ši vieta nebuvo išėjusi iš jo. Nusipurtė šviežiai apsnigtą paltą ir užmetė ant pakabos šalia durų. Blanki, žemai kabančio šviestuvo šviesa, apšvietė dvidešimties kvadratų patalpą, užgriozdintą dėžėmis su bylomis ir dokumentais, likusiais nuo tų laikų, kai dirbo kriminalistu.,, Šis kabinetas persmelktas praeities šešėliais, bet šešėliai yra tik šešėliai“, - mąstė vyras. Ir nors liko jam tik viena svarbi neišspręsta byla, šįvakar jis čia atėjo ne dėl jos. Iš palto vidinės kišenės išsitraukė butelį viskio ir atsisėdo ant mažos juodos odinės sofos biuro centre. Nuo priešais esančio staliuko pasiėmęs tuščią stiklinę įsistebeilėjo į jos purviną dugną, sustingęs ir paskendęs savo mintyse spaudė, lyg norėdamas sutraiškyti į smulkias šukes. Tada pripildęs sklidinai tamsaus gėrimo išmaukė didelį gurkšnį. Paskui antrą ir trečią, kol pasijuto ramus. Nuo grindų pakėlė rėmelį su besišypsančios žmonos nuotrauka ir pirštų galais paglostė jos veidą. Gėrė ir glostė, kol užmigo.
2021 m gruodžio 10 d.
Pasigirdo smarkus beldimas į duris.,, Oskarai, tu čia? Oskarai! „
Įkyrūs garsai akimirksniu pažadino vyrą iš girtų nakties košmarų į blaivų, negailestingą rytą. Vyras už durų atkakliai trankėsi, kol Oskaras susivokė, jog čia jo brolis Erikas. Buvo visai pamiršęs, jog susitarė susitikt šįryt biure. Sunkiais ir lėtais judesiais Oskaras, šiaip ne taip, išsiropštė iš lovos.
Pro uždarytas žaliuzes krito šalti žiemos saulės spinduliai, vos apšviesdami tamsią patalpą. Broliai gėrė kavą, į kurią Oskaras susipylė viskio likučius, kad truputį pagyvėtų. Jiedu seniai nesimatė ir Erikui atrodė, jog Oskaras labai pasikeitęs: paakiai pajuodę nuo nuovargio ir alkoholio, suglebęs, paliegęs ir praradęs sportinę formą, kurią kažkada, dirbdamas policijoje, turėjo. Ir tas paklaikęs, labiau žvėries, nei žmogaus žvilgsnis, keliantis nerimą ir liūdesį.
- Atnešei ko prašiau? - paklausė Oskaras, norėdamas pradėti temą apie reikalus.
Erikas iš striukės kišenės ištraukė juodą Glock pistoletą nutrintais indikaciniais numeriais ir padėjo ant staliuko.
- Šaunuolis, broli, nuostabiai padirbėjai, - pasakė Oskaras ir išsišiepė iki ausų. - Dabar tereikia sulaukti pirmos aukos, pirmo pėdsako, o tada aš pagausiu tą išgamą ir jį nudėsiu. Pirmiausia kankinsiu, tada nudėsiu.
Erikas stebėjo keistos ekstazės apimtą brolį ir tai jam kėlė šiurpą.
- Ar susimąstei, ką mes darom? - paklausė atsidusdamas. - Kas su mumis pasidarė, po galais? Tikimės, kad mirs dar vienas nekaltas žmogus, dar vienos šeimos lauks gedulas per Kalėdas. Ir kam? Kad patys galėtume įvykdyti linčo teismą? Ar dėl to mes netampame tokiais, kaip jis?
Oskaro veidas persimainė. Jis sugniaužė kumščius ir vos tvardėsi. Jei čia sėdėtų ne jo brolis, greičiausiai būtų sumalęs snukį, bet dabar tiesiog tylėjo. Degė viduje, bet tylėjo.
Erikas kiek palaukė ir nesulaukęs atsakymo nusprendė tiesiog išeiti.
Ėjo link durų, kai Oskaras paklausė:
- Pasakyk man, Erikai, be savo kvailų moralinių išvedžiojimų. Ar tu nori šito iškrypėlio mirties?
Erikas kiek palaukė, atsakė,, Taip“ ir šovė pro duris, jų neuždaręs, lyg norėdamas pabėgti.
Tą pačią naktį Oskaras sulaukė skambučio, kurio tikėjosi jau kelias dienas.
Gruodžio 11 d. Pirma šių metų auka. Tapatybė nustatinėjama.
2020 m gruodžio 25 d.
Jis nusipirko kalėdinį atviruką už dvidešimt keturis centus, padėkojo kasininkei ir skubiu žingsniu išlėkė iš parduotuvės, norėdamas iš akių nepamesti ką tik sutiktos damos kaštoniniais plaukais. Jis jautė dėkingumą likimui, kad kai kurios, privačios parduotuvės dirba tokį šventišką vakarą ir net negalėjo įsivaizduot, jog sutiks tokią moterį pačiam miesto užkampy, jau sutemus. Viską atliko žaibiškai, be grumtynių ar riksmų. Net nesuprakaitavęs atsisėdo į savo baltą Ford Transit furgoną ir išvažiavo link miško. Moteris gulėjo automobilio gale. Negyva. Perpjauta gerkle.
Miškas buvo ant kalno, todėl pro proskyną matėsi tolumoje šviečiantys miesto žiburiai. Oras labiau priminė pavasarį nei žiemą: paskutinis sniegas garavo virš purvo, lijo silpnas, šaltas lietus ir tik miesto šviesos, kaip didžiulė girlianda priminė, jog šiandien Kalėdos. Jis įkvėpė drėgmės prisisunkusių, sultingų pušų kvapo ir ėmėsi darbo.
Užsidegė žibintuvėlį ant galvos, tokį, kokį naudoja žvejai ar medžiotojai, prisilenkė prie moters veido ir iš savo įrankių dėžutės išsitraukęs medžioklinį odlupio peilį švelniai įpjovė į smakrą. Dirbdamas jis mėgo bedrauti. Kartais dainuodavo senas sentimentalias dainas, o kartais, kaip šį, tiesiog šnekėdavo su negyvu žmogumi.
- Matai, drauge, kaip dauguma dalykų šiam gyvenime, taip ir įgūdis odą plėšti nuo veido ateina su praktika. Pirmi mano darbai atrodė baisiai, bet dabar išmokau padaryti lygų ratą nuo smakro iki ausies, plaukų linijos ir vėl iki smakro, o tada, po truputį pjaunant kraujagysles, atskirti odą nuo raumenų. Aš tau pasakysiu, mieloji, čia svarbiausia tinkamas, aštrus peilis ir atidumas. Štai, tuojau, puiku, einasi, kaip per sviestą, voila!
Neilgai trukus, jis jau rankoje laikė moters veido odą, atskirtą nuo galvos, kurią įsidėjo į įrankių dėžutę. Vėliau veidą sudegins, kaip ir visų prieš tai.
- Man labai smagu su tavim čia būti, aš dieviniu Kalėdas. Supranti, aš nesu labai laimingas žmogus, gal net linkęs į depresiją. Anksčiau eidavau pas daktarus. Na, žinai, tuos galvos daktarus, tai jie oj kiek man visko pripasakojo. Norėjo paguldyt į durnyną, todėl aš baigiau su daktarais. Bet ką noriu pasakyt, kad gruodį aš laimingas, nes susirandu naujų draugų. Ne šiaip kokių dviveidžių, bet tikrų draugų.
Įprastai, jam pasitenkinimui tiek ir tereikėdavo, bet šita moteris keistai jį veikė. Dar tada, kai matė parduotuvėje, kažkuo ji jam priminė jo motiną, kuri seniai mirus. Jis ilgėjosi pokalbių su motina.
- Mano mamos veidas buvo pirmas mano darbas, miela drauge, - tesė jis monologą, - mamos ir tėvo. Jie mane laikydavo rūsyje ir išleisdavo tik per Kalėdas. Po to tėvas prisigerdavo ir spardydavo mane, o mama juokdavosi. Atsimenu tėvo rūstų veidą ir mamos šypseną, kai man skaudėdavo. Ilgą laiką klausiau savęs, kodėl taip vyksta man, kaltindamas save. Maniau, kad aš pabaisa, jei mamą mano skausmas džiugina. Kol paaugęs supratau, kad veidai meluoja ir neatspindi tikrovės. Ji mane myli, bet jos veidas yra kaukė, blogis - tik jos veidas. Po to, laikui bėgant pamačiau, jog daugelis žmoniu įkalinti po kaukėmis, o aš, kad būčiau laimingas, turiu juos išlaisvinti. Čia mano prakeiksmas ir dovana. Ir ką tu manai, drauge - aš pasveikau. Daugiau jokių daktarų, jokios vienatvės, o gruodis ir Kalėdos jau kelerius metus tapo laukiamiausia švente.
Susijaudinęs lenkėsi pabučiuot kruvinas moters lūpas, kai dėmėsį patraukė vis skambantis telefonas. Jis niekada neatmesdavo skambučių, tiesiog palikdavo skambėti, nekreipdamas dėmesio. Bet šis buvo labai įkyrus, tad nusprendė pasižiūrėti.
Beveik nesustodamas skambino Oskaras. Šis vardas nieko jam nereiškė, abejingai numetė telefoną ir prisilenkęs bučiavo lūpas, akis ir kaktą. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jį užplūdo liūdesys, ne tik dėl šios moters, bet ir todėl, jog buvo nusprendęs, kad šiemet čia paskutinis jo draugas. Grįžo į miestą ir gražiai paguldė ją į skersgatvį. Į ranką įdėjo kalėdinį atviruką, kurį pats užrašė, įsivaizduodamas, jog rašo jo nauji draugai. Dabar visus metus mylės ir prisimins draugus, kurie savo rankose laiko atviruką, skirtą būtent jam ir sveikina su šventėmis.
***
Žiema. Tamsa. Miškas. Trobelė. Šiluma. Viltis. Jauki žvakių šviesa pripildo namus ramybės. Kvepia imbieriniais sausainiais. Jo žmona šypsosi. Ji sako jam daugybę kartų girdėtus žodžius:,, Kol tamsiam miške bus bent vienas žiburys, bent viena plazdenanti šviesa, neužpučiama vėjo, tol prasmė yra, mielasis“.,, Tu mano prasmė“, - sušnibžda Oskaras. Sulig šiais žodžiais žvakės užgęsta, ramybės jausmas dingsta, žmonos veidas tampa liūdnas. Už lango šmėsteli matyti, bet nepažįstami veidai, neramūs ir pasmerkti. Vyras nuskuba prie trobelės durų, norėdamas juos įsileisti, tačiau atidarius duris, ten nieko nebėra. Tik tolumoje stovintis beveidis siluetas.
Oskaras atsibudo išpiltas šalto prakaito.
2021 m. gruodžio 11d.
Šįkart Oskaras veikė kitaip. Po to, kai paskambino buvęs kolega ir pranešė apie naują auką, jis nusprendė nevažiuoti, kaip įprastai, į morgą, o vykti tiesiai į įvykio vietą.,, Ten, aišku, jau bus prasinešę kriminalistai, - mąstė jis, - bet gal jie ką praleido. Aš penkiolika metų dirbau šį darbą ir man sekėsi. Reikia dar vieno sėkmingo karto. Tik vieno suknisto karto“.
Buvo jau išaušę, bet rytas pasitaikė pilkas ir tamsus. Oskaras važiavo į tą patį užmiesčio rajoną, kur randami visi lavonai. Kelias driekėsi tiesus, dalindamas miesto namus ir laukus, už kurių kalnuoti miškai. Oskaras privažiavo teritoriją, apjuostą stop juostomis ir sulėtinęs greitį bei nužvelgęs ar nesimato pažįstamų pareigunų, įsuko į šalia esančią stovėjimo aikštelę. Savo raudoną purviną Passatą pastatė šalia balto Ford Transit autobusiuko. Oskaras nuskubėjo į įvykio vietą, nekreipdamas dėmėsio į autobusiuką, kuriame sėdėjo vidutinio amžiaus vyras.,, Po galais, šių dviejų nepažįstu“, - pagalvojo Oskaras ir priėjęs pasisveikino su tyrėjais:
- Sveiki, pareigūnai, kaip sekasi?
Tyrėjai nužvelgė Oskarą: susivėlę plaukai, pagiringas veidas ir alkoholio kvapas, sklindantis kelis metrus, jiems nekėlė pasitikėjimo.
- Dirbam, - atsakė kalbesnis, - o jūs kas būsit?
Oskaras nutarė pameluoti, kad yra aukos giminaitis, dar pridūrė, jog buvęs kriminalistas ir, kaip įrodymą bei pagąsdinimą išpyškino visų viršininkų pavardes, kuriuos, žinoma, pristatė savo gerais draugais.
- Ar radot ką?
- Kol kas nieko. Tas maniakas labai atsargus.
- Tas maniakas - tik žmogus, o visi žmonės anksčiau ar vėliau suklysta. Padarykit kavos pertaukėlę. Aš čia kurį laiką vienas pasižvalgysiu, - įsakmiai pasakė Oskaras ir net pats nustebo, kai tiedu sutiko.
- Tu turi dešimt minučių, - nueidamas leptelėjo tyrėjas Oskarui, apsimesdamas, kad vis dar dirbama pagal jo taisykles.
Vyras autobusiuke valgė obuolį, nes po nakties darbų buvo išalkęs ir pavargęs. Išnaudojo nemažai jėgų, kol pažabojo naują draugą - sportiškai sudėtą vyruką. Buvo neramu ar per grumtines nepaliko įrodymų, tad nutarė grįžti ir pažiūrėti, kaip pareigūnai ieško įkalčių. Ir net sapne nesitikėjo čia sutikti tokio, kaip Oskaras, kuriuo iškart labai susižavėjo. Vyras jam atrodė vienas tų žmonių, kurio veidas slepia daug paslapčių ir kančios. Jį apėmė nevaldomas potraukis išlaisvinti šitą kenčiantį žmogų, nuimti kaukę, kuri jį drasko ir būti jo draugu. Jis matė, kaip Oskaras žvelgia į mišką, lyg žinodamas, kur žiūrėti. Lyg matydamas jį apsikabinusį draugą, ten tamsoje, miške ant kalno. Vyrui pradėjo greičiau plakti širdis. Visą gyvenimą buvęs nematomu, pagaliau, jis jaučiasi pastebėtas. Jam rodės, jog jie kažkuo panašūs, gal net susieti likimo gijomis. Visi draugai prieš tai jam tapo nebeįdomūs, nebe tokie ryškūs. Pirmą kartą apie juos pagalvojo, kaip apie lavonus, mėsos gabalus ir tai kėlė savotišką šleikštulį. Dabar jis troško tik Oskaro. Pasiėmęs atviruką, užrašė susitikimo vietą bei laiką ir užkišo už Passato priekinio stiklo valytuvo. O iš to džiaugsmo, važiuodamas pro Oskarą jam net pasignalizavo. Oskaras nužvelgė lėtai pravažiuojantį autobusiuką. Veido nesimatė, tik plika galva.
2018 m. gruodžio 10 d.
Didelis sieninis laikrodis rodė dešimt minučių po devintos ryto. Oskaras sėdėjo ant kietos kėdės šalia gydytojos Onos kabineto. Laukė žmonos. Pas neurologę Oną ji ateina pasikonsultuoti ir gauti raminamųjų vaistų, padedančių atsikratyti įkyrių, negatyvių minčių srauto, kuris kartais buvo sunkiai suvaldomas. Vyrą gniuždė tokia žmonos būsena. Nors pasireikšdavo retai, vyras jautėsi dėl to atsakingas. Iš prigimties jautri moteris, viena tų per jautrių šiam pasauliui, ištekėjo už žmogaus, kurį supa žudikai ir lavonai. Kad ir kaip save įtikinėjo, kad čia tik darbas, kad jis teisingas ir kažkam reikia tą daryt, vistiek į namus parsinešdavo dalelę mirties ir žmona tą jautė.,, Labiausiai viską jaučia tie, kuriuos mylim“, - mąstė Oskaras. Jis žinojo, kad taip tęstis ilgiau negali ir žadėjo keisti darbą.,, Dar truputį pakentėk“, - sakė jis žmonai. Tą ji girdėjo jau bent pusę metų.
Lėtai praslinko dvidešimt minučių. Vangiai prakaukšėjo vienas kitas gydytojas ar seselė, o tolėliau, ilgo tamsiai mėlyno koridoriaus gale, lėtai dirbo valytojas. Iš kažkur sklindantis naftalino kvapas, rodės, hipnotizuoja. Tvyrojo apgaulinga ramybė, tokia, kaip prieš prasidedant mūšiui.
Su trenksmu atsidarė durys.
- Greičiau einam iš čia, Oskarai, - išrėžė žmona.
- Kas atsitiko, Aiste? - nustebęs paklausė akivaizdžiai įtūžusios moters.
- Aš tau jau sakiau, kad šita Ona trenkta boba. Įsivaizduoji, ji man psichiatrus kiša, tarsi aš kokia beprotė būčiau! Ir visai nesiklauso, ką jai sakau.
- Bet, brangioji, gal ji gerai sako? Bendravimas su psichiatrais nepaverčia tavęs beprote.
- Tu dar ją gini?! - dar labiau įsiliepsnojo žmona: - Man nerūpi, kokios jos pareigos. Ji yra priėmusi Hipokrato priesaiką, jos darbas yra rūpintis žmonėmis, o dabar atrodo, lyg aš koks robotas būčiau, kuriam reikia išrašyti degalų. Ji pati, kaip robotas, Oskarai, veide jokios mimikos. Aš pavargau, labai pavargau, važiuojam namo, - tada suėmė savo veidą rankomis ir pravirko.
Vyras apkabino žmoną ir jie nuėjo koridoriumi link išėjimo. Eidamas pro valytoją Oskaras sukluso. Apvalaus veido, stambus vaikinas, bet susigūžęs, kaip išsigandęs vaikas, nuleidęs pliką galvą. Žvilgsniu į grindis deklamavo keistą eilėraštį. Burbėjo tyliai, pusbalsiu, lyg tik sau, bet Oskaras girdėjo.,, Arogantiškai stiebės saulei pagyrus,
tik, kad stiebas įklimpęs į sniegą ir purvą,
o šaknys po žemėmis pūva.
Mes gėlės“.
2021 m. gruodžio 11 d.
Kai Oskaras pažiūrėjo į laikrodį, buvo dešimt minučių po devintos. Įvykio vietoje, kaip visada, nieko nepešęs nutarė nuvažiuoti į morgą, manė, kad gal ten ką daugiau sužinos. Tyrėjus paraginęs dirbti taip, lyg čia būtų gulėjęs jų artimųjų lavonas, juos paliko ir nuskubėjo link automobilio, kur ir rado atviruką. Iš pradžių pamanė, jog tai gali būti tų dviejų nesveikas pokštas, bet pažiūrėjęs į juos matė, kad jie dirba lyg niekur nieko.,, Ne, čia ne jie. Tai kas, po galais? Ne gi tikrai žudikas? Nejaugi jis visą laiką stebėjo? Kokio velnio man paliko atviruką, kuriame siūlo susitikt ir pasirašo,, draugas“. Ar aš jį pažįstu? „ Galva sunkiai suvokė, kas čia vyksta ir Oskarui staiga susuko skrandį. Išvėmęs vakarykščio viskio likučius, atsisėdo į mašiną, prisidegė cigaretę ir susimąstė. Tik po kurio laiko jam šovė į galvą, jog signalizavęs autobusiukas buvo tas pats, kuris stovėjo aikštelėje jam atvažiavus. Pagaliau Oskaras pajuto kažką apčiuopiamo. Jo košmarai įgavo formą. Iš automobilio dėtuvės išsitraukė ginklą ir jį užtaisė.
Nebylus lavonas daug pasako, jei moki klausytis. Tai žinojo kiekvienas naujokėlis, nusprendęs dirbti žmogžudysčių skyriuje. Aišku, tai žinojo ir tokie seni vilkai, kaip Oskaras, todėl, kiek atsigavęs po akistatos su žudiku, plano nekeitė ir nusprendė važiuoti į morgą patologijos centre ir sužinoti skrodimo rezultatus. Prieš tai dar kartą nužvelgdamas atviruką, paskui žvalgydamasis pro savo Passato langus to prakeikto balto furgono. Gal jis niekur neišvažiavo arba sugalvojo grįžti ir vėl jį stebi. Bet Oskaras vijo šias mintis šalin. Tas išgama atsargus ir, tikriausiai, bailys - dienos šviesoje jis nežengs rimto žingsnio ir nepuls, bet.. bet stebėti gali.
Numetė atviruką ant priekinės keleivio sėdynės šalia užtaisyto ginklo ir užvedė automobilį. Morgas buvo priešingoje pusėje nei nuvažiavo autobusiukas, todėl Oskaras žiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlius, į šalikelę, bet jo nebuvo nė ženklo. Vyras nejautė, bet širdis plakė greičiau nei įprastai, akis aptraukė migla, garsai prislopo. Važiuojant besikeičianti aplinka tapo tik butaforijomis ir dekoracijomis, už kurių kažkur slėpėsi žudikas. Jo šešėlis įlindo į Oskarą, toks apčiuopiamas, bet, tuo pačiu, nepasiekiamas. Gėrimo metais praradęs ne tik fizinę, bet ir psichologinę formą, per daug nusilpęs ir apakintas keršto, kad pastebėtų, jog jį patį apniko tai, kas anksčiau ar vėliau apnikdavo ieškomus žudikus - paranoja.
Atvažiavęs į vietą, užsikišo ginklą už diržo, nuo šiol su juo nebesiskirs nė akimirkai. Kaip ir su atviruku, kuris buvo įgavęs keistą svorį, lyg įžeminimą neprarasti kontakto su žudiku.,, Dabar, kaip niekad, reiktų išgerti“, - manė Oskaras, žengdamas į įstaigą, link dar vieno beveidžio lavono.
Didelės, sunkios durys buvo neužrakintos, tačiau įėjus į vidų gyvų žmonių nesimatė. Prieblandoje paskendę keli lavonų šaldytuvai didžiulėmis geležinėmis durimis, įvairūs skrodimo įrankiai ir skysčių buteliukai, o viduryje, apšviestas vienintele halogenine apžiūros lempa, stovėjo stalas, ant kurio - šios nakties lavonas. Šiurpus vaizdas net daug mačiusiems. Oskaras lėtai artėjo link negyvėlio ir jautė stiprėjantį dvoką. Bet jam tai buvo nė motais. Įsivaizdavo, kaip kūnas nuo savęs numeta baltą paklodę, atsisėda ir papasakoja kodėl tas nesveikas šunsnukis žudo ir nulupa veidus.,, Kodėl tas išgama nužudė mano žmoną..? „. Oskaras skendo savo mintyse, kai netikėtai išnirus medicinos ekspertui instinktyviai griebėsi ginklo.
- Po galais, jūs mane išgąsdinot!
- Sveikas, Oskarai, - pasisveikino nesutrikęs tyrėjas, matyt, išsigandę lankytojai jam įprasti. - Dar vieni metai praėjo, ar ne? Tai gal šiemet jau pagausi ar susitiksim ir kitais metais? - keistai pajuokavo ekspertas. Oskaras jį gerai pažinojo ir jautė simpatiją, nors ir manė, kad truputį trenktas. Kita vertus, dirbant tokį darbą kitoks ir negalėtų būti.
- Priklauso nuo jūsų, daktare. Ar turite man kokios informacijos?
- Oj, tu nelaimėli, Oskarai, juk žinai, kaip norėčiau tau padėt. Bet ir šįkart nelabai ką galiu pasakyt, - pašnekovui priartėjus, lempa apšvietė seną, prašantį į pensiją, bet nuoširdų veidą.
- Kas šįkart auka? - tiesiai šviesiai paklausė Oskaras.
Ekspertas nuėjo prie išjungto kompiuterio. Kol krovėsi programos sename valdiškame kledare, tyrėjas be paliovos tauškė įprastus, kasdienius dalykus: apie eismą, orą, valdžią ir artėjančias Kalėdas. Tai kiek ramino Oskarą. Bent kelioms minutėms priminė normalų gyvenimą, kokio seniai neturėjo. Bet, kai pasiteiravo kaip jo brolis Erikas laikosi, vyras kiek suglumo ir pasijuto blogai, nes apie Eriką šiandien visai nepagalvojo, o jis buvo vienintelis jo sąjungininkas šiame, pragaru virtusiame, gyvenime.
- Mano galva pilna kitų reikalų, daktare. Na, ar jau įsijungė kompiuteris? - keisdamas temą paklausė.
Tyrėjas įsmeigė akiniuotas akis į ekraną ir sąžiningai perskaitė visą ataskaitą, nepraleisdamas nė vieno žodžio: šįkart auka niekur neregistruota, tikriausiai, benamis.
- Niekas nepadės gėlių ant vargšelio kapo, - sumurmėjo daktaras.
- Gėlės, - pusbalsiu ištarė Oskaras. Būna, jog vienas žodis gali sudrebinti visą pasaulį, taip atsitiko ir šįkart. Vyrui prieš akis iškilo veidas vaikino, vairuojančio autobusiuką ir valytojo, matyto prieš trejus metus.
Oskaras išlėkė burbtelėjęs,, ačiū“ dakarui, o kai tas pavymui šūktelėjo:,, Kur taip skubi? „ - Oskaras atšovė:,, Pas draugą“.
Buvo jau įdienoję, kai, pagaliau, jis užgesino balto furgono variklį ir pasiekęs namus atsilošęs pasirąžė. Jo namai.. Tas pats vienkiemis, kur kadaise gyveno su tėvais. Kelių hektarų žemės lopinėlis miško paunksnėje, į kurį sutelpa sena, bet tvirta troba ir klėtis įgriuvusiu stogu dar nuo vaikystės laikų, o aplinkui kelių kilometrų spinduliu jokių namų ir žmonių, tik koks praeinantis vienišas gyvūnas. Tikra ramybės oazė pasislėpusi spengiančioj žiemos tyloj, nutylinčioj visas jo paslaptis.
Furgoną pastatęs įprastoje vietoje, šalia namo, krapštėsi lauk. Pavargęs po bemiegės paros nenorėjo ilgai terliotis. Malkų buvo prisiruošęs, todėl nutarė greitai užkurti židinį, kažką įsimesti į burną užvalgyt ir griūti į lovą, kad vakare pailsėjęs ir žvalus galėtų klausytis žinių per radiją. Išdidi akimirka būna, kada praneša visam miestui apie rastą žmogų su atviruku rankoj. Tiesa, pirmais metais pyko, jog jį laiko žudiku maniaku, vadino pabaisa ir ligonim, bet ilgainiui susitaikė. Tokia atskalūnų kaip jis, kitokių žmonių dalia, kaina už stebuklingas galias, kurių niekas nesupranta. Pasiėmęs savo įrankių dėžę su viduje esančiu nudirtu veidu žinojo, jog šiandien laukia dar vienas, nemažiau svarbus, darbas, nors tinkamiau būtų sakyti apeigos ar ceremonija. Kai atslinks tamsa, įmesti į židinį demonų apsėstą odą ir kalbant tik jam žinomus maldos žodžius galutinai išlaisvinti vargšo benamio sielą.,, Ceremonija - mano tėvo nuopelnas“- pagalvojo dirstelėjęs į tą žemės lopinėlį, kur jį užkasė.,, Nors tada aš buvau dar vaikas. Tąsyk tik norėjau, kad jis degtų pragare“.
Kai pagaliau prisišildė namus, pavalgė ir krito į lovą ramaus popiečio miego, jo galvą ėmė drumsti mintys apie Oskarą.,, Kaip netikėtai šitas vyras tapo mano šventine dvasia, kamuojančia tyrą sielą. Gal nereikėjo palikti atviruko, gal buvo klaida, bet kitaip pasielgti negalėjau“. Kamuojamas minčių užmigo ir regėjo sapną: jis matė visus žmones, kuriems nudirė veidus, aimanuojančius, lyg kokie praeities vaiduokliai. Jam rodės, jog jis apsuptas ne draugų, o šlykščių negyvėlių, kruvinomis gerklėmis ir atvėpusiais beformiais veidais. O visų centre - Oskaras, laikantis jo atviruką.
Po nušvitimo morge, kai iš jo pasąmonės gelmių išniro furgono vairuotojo veidas, Oskaras tiesiu taikymu atskriejo į ligoninę, kur lankėsi prieš trejus metus. Tą pačią, kur dirbo pirma auka - Ona. Kai Oskaras neabejodamas ligoninės direktorei pasakė, kad žudikas tas pats, čia dirbęs valytojas, nei ji, nei personalas negalėjo patikėti. Kaip toks gero būdo, ramus, švelnus vyras, kuris, rodės, nė musės nenuskriaustų, galėtų būti toks žiaurus. Taip, jis buvo keistokas, bet kuris iš mūsų nesam toks? Oskaras prisistatė policijos atstovu ir pareikalavo niekam neskambinti ir nesakyti ką sužinojo. Išsiaiškino, jog valytoju jis čia jau seniai nedirba, išėjo dar tais pačiais metais, kai prasidėjo žudymai. Tačiau pavyko gauti namų adresą.
Erikui nutarė nieko neaiškinti, tik parašė žinutę:,, Viskas bus baigta šiąnakt“.
Ir, nors dvejodamas, vis gi nutarė nusiųsti navigacijos koordinates.
Oskaras važiavo tiesiai į žudiko namus be jokio plano, subtilybių ir atjautos. Buvo įsitikinęs, jog ras jį ten, nes tai buvo tobula vieta sleptis tokioms žiurkėms kaip jis. Lėkė žiūrėdamas tik į priekį, spausdamas greičio pedalą iki dugno. Per ilgai jautėsi kaltas, bejėgis, paranojiškas ir pasimetęs. Pagaliau pasiekė ribą, kai susirems ne su miesto siaubūnais ir net ne su šiuo, blogiausiu iš jų, bet su pačiu savimi. Ši akistata nėra žmogaus valioj, ji būna tik pasiekus galutinį tašką, kai sveikas protas palūžta nakty ir sutinka žvėrį, sukurtą iš tamsiausių vyro emocijų. Šaltas veidas, žiūrintis į kelią ir krištolinės akys, slepiančios nuožmiausią kovą, paskutinę kovą, žmogus prieš žvėrį. Kas laimės nebesvarbu.
Žarijos nevaldomai lakstė į visas puses, ugnis, prisisotinusi eglinėmis malkomis, pilnu pajėgumu įsismarkavo ir riaumojo, kaip devyngalvis drakonas raudonais liežuviais. Jis stovi priešais židinį savo varganoj trobelėj, tik sukapotas senas stalas bei aprūdijus geležinė kėdė liūdijo jo istoriją. Jam rodos, lyg jis būtų šventykloj. Viskas prie ko prisiliečia ugnies šviesa tampa didinga ir šventa. Jis - šventikas iškėlė aukštyn rankas, kuriose negyvas veidas. Mirusių audinių dvoką užgožė degančių sakų kvapas ir ritualas prasidėjo.
Atsiklaupė ant kelių nusilenkdamas ugniai. Klausydamas jos spragsinčio šnabždesio, lėtai ir iškilmingai užsitempė negyvą odą ant veido ir, bandydamas pataikyti į laužo taktą, tyliai kalbėjo maldą:,, Tik išvirkščias atvaizdas apvaizdą parodo,
Kai kaitra įsigeria į šviesą,
Kai veidas sutemęs vien skausmas ir melas
Tik ugnis atskiria tiesą“.
Kartojo šią mantrą klupėdamas ir linguodamas pirmyn atgal, kaip seno laikrodžio švytuoklė, paskendęs savo sukurtoje erdvėje ir laike, nematydamas nieko aplinkui. Jei būtų bent akies krašteliu pažvelgęs į tamsų langą, būtų pamatęs žmogaus - žvėries siluetą paklaikusiomis akimis ir nenusakomu noru perkasti gerklę.
Oskaras stebėdamas žudiko ceremoniją netvėrė įsiučiu.,, Tvardykis“, - sugniauždamas kumščius paliepė sau, o gal kažkam, kas tykojo jo viduje. Apėjęs namą rado neužrakintas galinės duris. Išsitraukė ginklą ir laikydamas pirštą ant gaiduko lėtai slinko tamsiomis patalpomis šviesos ir žudiko balso link. Sėlino pro tamsų dvokiantį koridorių, kurio sienos nukabintos atvirukais. Tokiais pat, kaip tie, rasti aukų rankose, tik čia jų kabojo dešimtimis daugiau. Einant pro atidarytą miegamąjį, pamėkliškoje tamsoje juodavo gyvūnų lavonai, bei, turbūt dėl adrenalino, pasivaideno kampe stovintis žmogaus siluetas. Kai pagaliau pasiekė apšviestą ugnies kambarį, žudiko ten nebebuvo. Oskarą persmelkė baisi mintis:,, Jis žino, kad aš čia“, - ir nespėjus atsisukti pajautęs stiprų smūgį per galvą krito ant žemės. Žudikas sudavė dar keletą stiprių smugių į šonkaulius ir vieną, patį stipriausią, vėl į galvą. Po pastarojo prarado sąmonę.,, Čia tu? „, - paklausė apstulbęs, bet laimingas žudikas ir išsiviepęs iki ausų numetė kruviną malką. Tvirtai pririšęs prie kėdės ėmėsi tyrinėti Oskarą pirštais, liesti jo veidą, bandydamas įžiūrėti tik jam vienam suprantamus ženklus. Jam buvo malonu liesti šiltą ir paslankų veidą, bei jausti, kaip po oda pulsuoja kraujas. Paėmęs medžioklinį egzekucinį peilį nutarė nulupti veidą, šįkart neperrėžiant gerklės.
Susijaudinęs, bet nedvejodamas dūrė peiliu į veidą ir atidirbtu judesiu skrodė aukštyn.
Oskaras iš skausmo atgavo sąmonę, muistėsi iš visų jėgų, bet, nors skausmas buvo sunkiai pakeliamas, neišleido nė garso.
Žudikas, matydamas jo kančias, ėmė guosti:,, Viskas bus gerai, tik truputį pakentėk ir viskas bus baigta“. Oskaras pajuto, kad rankos atsilaisvino.,, Na gi“- sakė sau -,, vilkink laiką“. Sunkiai regzdamas žodžius paklausė vienintelio jam rūpėjusio klausimo:
- Kodėl nužudei mano žmoną, kalės vaike!? Moterį! Per Kalėdas!
- Ką? - žudikas apstulbo patraukdamas peilį toliau nuo veido. O tada šyptelėjo, lyg jam būtų gaila Oskaro, jog jis nesupranta.
- Aš gelbėju. Supranti, kai ją tada pamačiau, jos veidas slėpė mėlynes. Ji kentė skausmą. O dabar mes drau...
Pradėjo krenkšti dusdamas. Oskaras išlaisvino rankas ir staigiu judesiu griebęs žudiko ranką, kurioje laikė peilį dūrė prakeiktajam į kaklą. Oskaras vieną kartą, o žvėris jame - dar keturis. Galiausiai springstantį krauju žudiką nustumė nuo savęs ir tas krito į židinį. Veidu žemyn.
Oskaras sunkiai gaudė kvapą. Neteko daug kraujo ir vėl pradėjo praradinėti sąmonę. Jis matė žmonos veidą. Miglotai, bet ji atrodė laiminga.,, Pasiilgau tavęs“- sukuždėjo sau..,, Atleisk už prakeiktą žvėrį manyje“. Iš miegamojo pasigirdo žingsniai. Oskaras nebeturėjo jėgų pakeltį galvą, tiesiog klausė ir laukė, kas bus.
Žingsniai sustojo šalia ginklo. Oskaras sukaupęs paskutines jėgas pasuko galvą ir pamatė Eriką, nusitaikiusį į jį. Jis laikė atviruką, kalbėdamas žudiko maldą.
