Šis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Miegoti nuėjau neramia širdimi. Slėgė ir nerimą kėlė tai, kad namas stovi virš smegduobės. Miegas buvo panašus į budėjimą, kuomet sąmonę pasiekia garsai. O girdimi balsai buvo bildesys, girgždesys, atrodė, kad namas luš pusiau, mane sutraiškys betoniniai perdangų luitai. Apvaizda nuo tokios šiurpios baigties apsaugojo.
Tačiau, ne už ilgo pajutau, kad lovą semia vanduo. Nedelsdama iš jos iššokau, tik su pižama užlėkiau ant namo stogo…Sunku buvo patikėti vaizdu, kurį išvydau-kiek akys užmatė, visur tyvuliavo vandens plynė. Tame drumzliname skysčio baseine kyšojo kaimynų trobesių stogų viršūnės.
“Jėzau mano!.. Kas čia nutiko? Iš kur šita jūra? ”- bandau suvokti.
Laiko suvokimams buvo mažai. Mintis sekė mintį, tai kitą akimirką net pašiurpau, pagalvojus-“O kaip Ona? ”
Onutė gyvena kaimynystėje. Viena, nes vyras jau anapilyje, vaikai miestuose. Gera moterėlė- širdinga, sąžininga, darbšti nors amžius jau garbus. O ar moka plaukti?..
Susirūpinusi jos likimu, nedvejodama neriu į gelmę. Vanduo šaltas- juk žiema. Po savaitės bus Šv. Kalėdų šventė. Plaukiu iš visų jėgų. Kabinu energingais mostais, dideliais grybšniais. Jau ir Onoss kiemas, dairausi, gal ant stogo sėdi į kaminą įsikabinus... Nesėdi moteriškė ant stogo-mane apima neviltis. Giliai įkvepiu ir neriu... Laimei, durys neužrakintos. Jausdama, lyg plaučius sprogdintų oras, pamažu leidžiu burbuliukus ir ieškau kambariuose kaimynkos. Pastebiu, kad už lango į viršų kyla oro burbuliukų stulpas. Atsidarau langą ir prisikvėpuoju. Išnaršiusi visą namą, kylu į viršų. Matau, kad ant stogų užsikorę kiti kaimynai moja rankomis, garsiai šūkaudami. Mane išvydę, suskanta kviesti.
-Plauk čia! Mus visus išgelbės!
Dairausi, kur tie gelbėtojai. Gi-tikrai... Atskuba. Suriaumoja virš galvos naikintuvai. Užsimerkiu ir užsidengiu ausis- negi numes bombą… Griausmų nesigirdi, tai smalsumas ima viršų- atsimerkiu, braukiu nuo akių vandenį. Žiūriu-sminga žemyn pailgi smailianosiai daiktai.. Bet nesprogsta- tai baidarės. Iš dangaus sklendžia ant burių Nojaus „ Arka”.
-Palaukit! Aš tuoj!.. Augintinius pasiimsiu! -šaukiu, kiek išgaliu, tačiau į mane niekas nekreipia dėmesio.
Kai priplaukiu prie savo namo, išlipu ant stogo, dar spėju pamatyti, kaip sparčiai tolsta „Arka”, lydima naikintuvų.
-Rupūžės... -pasiunčiu epitetą jiems pavymui.
Prie manęs prišokuoja šuo Kudlius, atskuba katinas vardu Ciucis, nes vis sekioja iš paskos. Šlapi abu, košiami šalto vėjo. Glaudžiasi, bet ir aš permirkusi. Bandau sugalvoti, kur reikės prisiglausti, kaip sušilti. Bandau susigaudyti, kokia katastrofa įvyko, kas dar gali atsitikti…
Pamažu pradedu prisiminti... Čia, gi, sūnus man pridirbo…
Geras tas mano vaikis. Dirba, stengiasi, kad tik man būtų geriau. Viską, viską daro. Tik, kaip ir visiems šimtadarbiams, lėtokai gaunasi. Prirėmiau prie sienos ir pareikalavau, kad pirmoje vietoje baigtų įrenginėti vonią.
-Gerai, mamytuk. Pasakei, ir šventa. Bus. -pažadejo tvirtai.
Ir ėmėsi daryti. Atbogino vonią, bet ne į vonios kambarį, o į įrenginėjamą pirtį. Ten greitai greitai pastatė krosnelę, kažką būrė su vamzdynais.
-Ateik. Bandysim... -pakvietė vakarop.
Pirtis prirūko, dūmai graužė akis. Vėdinom, stebėjom, kol gavosi normaliai. Tada dar parodė, išaiškino kaip ką reikia toje mįslingoje įrangoje daryti, sėdo į automobilį ir išdūmė.
Vandens šildymo įranga rodė- vandenėlis karštas, galima mėgautis maudyne. Susidėliojau parankiai šampūną, vonios putas, atsukau čiaupus, prisėdusi laukiu, kol pritekės reikalingas kiekis. Sugalvojau kyštelti pirštą po srove. Po paraliais- šaltas sruva. Vonioje vos drungnas. Pasirodo, reikia stebėti, nes katile susimaišo karštas su šaltu, vos nuleidi pusę kiekio. Nusivylusi tą vakarą nuėjau miegoti.
Kitą dieną vėl užkaitinau vandens talpą, prikūrenau pirtį. Atsukau čiaupus…
Vandens srovė ošė trumpai. Vos keli kibirai sėmė vonios dugną. Čiupau telefoną.
-Nenaudėli, ką pridirbai su vandeniu?! -klausiu savo meistro.
-Mamytuk, ką pridirbau, kas atsitiko? - nustebusiu balsu klausia šis.
- Neteka vanduo, nors viską dariau, kaip sakei. Ir vakar nepasisekė, šiandien vėl nesąmonė. Kada šiuose namuose bus normalus gyvenimas?
-Tuoj bus. Sutvarkysim. Galėsi taškytis į valias, -imasi sūnus telefonu vadovauti vandens paieškoms.
Su vargu atsuku vyriškomis rankomis stipriai priveržtus filtrus, ten viskas gerai. Tikrinu slėgį hidrofore,. Nors rodo, kad slėgis tinkamas-dar pripučiu oro. Sukioju čiaupus, kaip meistras sako. Vandens nei lašo.
-Mamytuk, tu šuliny pažiūrėk…
-Nefantazuok. Gal prieš mėnesį mačiau- šulinys buvo beveik pilnas, -negaliu patikėti, kad šulinį galėjome išsemti.
Bet imu prožektorių ir einu įsitikinti. Gilumoje įžvelgiu šlapią, blizgantį siurblio paviršių. Iš nuostabos prisėdu ant šalia šulinio pamirštos kaladės. Pakylu sužvarbusi, dar apibėgu kelių kaimynų šulinius- pas visus vos ne sklidini vandens.
-Šulinys tuščias. Kur galėjo dingti vanduo? -atraportuoju pasimetusi.
-Keista. Ai, mamytuk, tu nepanikuok. Betonavau, dar visą vonią perniek išleidai. Eik dabar miegoti. Rytoj pažiūrėk, gal bus nors kiek atsiradusio, - ramina mane neužtikrintu balsu.
Dar pasvarsčius, kad vanduo galėjo išplauti sau ertmę ir ten sugarmėti, kad neaišku, kur atsiras ežeras, nuslimpinau į sapnų karalystę.
Ir šit- sėdžiu dabar ant stogo, apkabinusi ištikimus gyvūnėlius, o veidą netikėtai paliečia šilto vandens palytėjimas. Nesusigaudau- gal ir mane išgelbėjo…
Tylą suvirpina ir išsklaido telefono skambutis.
-Mamytuk, ar jau žiūrėjai vandenį šuliny? -domisi sūnus.
-Dar ne, -sumurmu mieguistu balsu.
Ačiū Dievui- ežeras buvo tik sapnas. Kojų gale jaukiai murkia patogiai įsitaisęs katinėlis. O Kudlius dar kartą mėgina lyžtelėti skruostą, prašo pusryčių.
Viskas gerai... Tačiau- kur dingo vanduo?..
Atsikeliu, einu prie čiaupų. Noriu nusiprausti. Bet, vėl jokio laukto vandens. Imu kibirą ir pėdinu pas Onutę. Praeidama, dirsteliu į šulinį. Tuščia.
Kaimynė, kaip visada, maloniai sutinka, kviečia prie stalo, vaišina kava. Stebisi mano nuotykiu, siūlo ateiti pas ją nusimaudyti. Pradeda logiškai galvoti.
-Vandens žemėje mažai. Dvi vasaras buvo vos ne visiška sausra. Beveik nelijo. Žiemą atšilimas, vanduo nutekėjo įšalusia žeme. Iš kur tam vandeniui imtis... Čia molis, kai melioravo matėm-visur apylinkėse molio klodas. Aš gyvenu viena, tai neišnaudoju. Kiti čia tik vasaroja, savaitgaliais atvažiuoja. O jūs naudojate daug savo darbams, - pateikia savo versiją.
Tempiu namo Onutės prileistą kibirą, vanduo teliuškuoja, aptaško kojas. Niekis. Svarbu, kad jo yra. Viskas bus gerai, prisisunks pamažu į šulinį. Viskas bus gerai, nes molio kloduose smegduobių vanduo neišplauna.