Parimavimas apie žibintą ir plaštakę

Kai bėga laikas, vėjas tyliai rauda
į stulpą su elektros skaitikliu,
o iškrova lyg kekšė savanaudė
žaibu nusliuogia žemėn nebyliu.

Kas be tavęs ji – jau visai be amo,
girdėt tave tenorinti, meili –
ji gertų šio gyvenimo balzamą
iš statinaitės ąžuolo pily.

Kalbų ir norų raitymas ant riešo
raudonu siūlu veržia venų taką,
čia nebėra jokių draugų, nei priešų
ir niekas jai teisybės nepasako.

Volframo celėj stumdosi plaštakės, 
žibintas po nakties paniūra gailiai,
po tavo kojom ji seniai apakusi –
gal meilė tai, o gal tik tuščios eilės?

Kur, Dieve, angelas, plaštakės išsvajotas,
taip spaudė prie peties kuždėjo: „mes“,
ji myli, betgi jam visai nė motais –
žibintas ją sudegins ir numes.

Plaštakė sukasi, jau rytas – ji dar šoka,
žibintui saulė užriša akis nūnai, 
žibintininkas pakelia nuo stalo voką,
jame – vaivorykštės išmarginti sparnai.