Akmenėlis

                                                                  AKMENĖLIS

    Visi, ką tik pažįstu, dainuoja.   Ir jiems visiems labai patinka tai daryti. Dainuoja,   žinoma, visi skirtingai.   Vieni dažniausiai dainuoja duše – garsiai, išraiškingai ir paprastai tai būna operinis repertuaras. Tokių dainininkų aš pažįstu daugiausia. Kiti dainuoja tualete. Labai tyliai. Labai labai tyliai.   Dar kiti dainuoja tiesiog be sustojimo, bet už tai visai negirdimai. Tiesiog mintyse. Iš kur žinau? Taigi akyse parašyta.   Mano namuose moka dainuoti visi – ir orchidėjos vazonėlyje, ir rašomas stalas, ir stalo įrankiai stalčiuje. Netikit? Paklausykit. Pavyzdžiui orchidėjų dainos labai violetinės. Na, tokios tamsiai violetinės. Stalo daina geriausiai girdima atidarant stalčių – dzirrr... Garsiausiai dainuoja sieninis laikrodis. Ypač naktį.
         O jau kieme kaip visi dainuoja! Tik mes vadinam kitaip – beržai ošia, mašinos ūžia, varnos karkia, paukščiai tai išvis – gieda, čiulba, suokia – kas kaip.   Kiekvienam sava daina.
         Labai gražiai dainuoja akmenys. Dideli dainuoja storu balsu. Mažesni – kaip baritonai ar tenorai. Mažiukai akmenukai švilpauja ir cypauja plonais balseliais. Niekad negirdėjot? Baikit! Turbūt nė nebandėt klausyti!   Žinoma, akmenys dainuoja labai tyliai, bet patikėkit – tikrai labai gražiai.
      Geriausia akmenukų klausyt pajūry. Ypač vėsią, vėjuotą dieną, kai mažai poilsiautojų, o įsismarkavęs vėjas kaip didžiulis mikrofonas labai pagyvina akmenukų chorą. Tada girdisi geriausiai. Dar jūra prideda savo muzikos. Atėjusi banga apgaubia kiekvieną akmenėlį, jį nuprausia, paglosto ir grįždama į jūrą prašiurena savo tylią melodiją.   Gražu, jei tik moki klausytis.
       Ir tame pajūryje buvo toks savas choras. Darnus, vieningas. Tikrai toks būtų, jeigu... jeigu ne Akmenėlis. O taip, Akmenėlis labai norėjo dainuoti! Bet jis buvo šiek tiek kitoks – ne visai apvalus, ne visai lygus. Ir su skylute kraštelyje. Nedidelė buvo ta skylutė, bet ji viskam ir trukdė. Tik Akmenėlis pabando uždainuot – vėjas pūsteli į skylutę ir tik – šviiilpt! Ir daina sugadinta. Akmenėlis prityla, susigėsta. Bet kur tu iškentėsi, kai tokios akmenukų ir jūros dainos aplinkui. Ir vėl – šviiilpt! Akmenukai pyko, barė Akmenėlį. Net piktai pasityčiodavo – tau koks pelikanas turbūt ausis numynė. Skaudu buvo Akmenėliui – juk taip norėjosi dainuoti.   O jis iš paskutiniųjų  stengėsi tylėti.
       Kartą kilo didžiulė audra, bangos visai užliejo akmenukus, jau ir jokių  dainų nebesigirdėjo. Akmenėlis buvo nelygus, su skylute, lengvas. Nunešė jį banga į jūrą. Nunešė, pavartė, pagludino, išmetė į krantą, o po minutės ir vėl nusinešė.   Taip ir nešiojo Akmenėlį pirmyn atgal kelias dienas. O po to išmetė į krantą, nurimo ir paliko Akmenėlį ten. Jau gražesnį, lygesnį, bet visvien su skylute kraštelyje. Jau kiti akmenukai dainavo vėjyje, kitos jų dainos buvo. Išdrįso Akmenėlis ir taip pat užtraukė. Ir tik – šviiilpt! Visi nutilo, sužiuro į naujoką. Palaukę ir vėl uždainavo. Akmenėlis ilgai klausėsi, tyliai mintyse niūniavo, repetavo, bandė derintis ir vėl, tik – šviiilpt! Ta nelemtoji skylutė kraštelyje. Akmenukai taip piktai jį nužiūrėjo, kad vargšelis daugiau ir nebeišdrįso prasižioti.
     O žmonės vaikščiojo ir nieko negirdėjo. Ar jie gali išgirsti akmenukus? Jie gali girdėti repą, popsą, roką, metalą. Kai kas gali girdėti Mocartą. Dar žmonės girdi kirus ir žuvėdras. Per audrą girdi jūrą ir vėją. Neblogi tie žmonės, bet akmenukų negirdri. Beveik niekas.
      O pajūriu ėjo berniukas. Atrodytų, visai paprastas. Bet jis buvo muzikantas. Ne ne, ne šiaip sau muzikantas, o Muzikantas. Jis toks jau gimė. Ir jis girdėjo akmenukus. Jis girdėjo ir smėlį, ir žolę.   Berniukas ir išgirdo tą – šviiilpt!   Jis pasilenkė ir pradėjo ieškoti kaltininko. Žinoma, kitoks Akmenėlis su skylute  neliko nepastebėtas. Berniukas nusišypsojo ir pasiėmė Akmenėlį sau.  
       Akmenėlis nuliūdo. Kad ir šaipėsi akmenukai iš jo, kad ir negalėjo jis dainuoti tų gražių dainų – bet visuomet galėjo klausytis akmenukų ir jūros choro.
      O berniukas nupynė raudonų siūlų virvutę, pervėrė per  skylutę ir padovanojo Akmenėlį mergaitei. Mergaitė taip pat buvo Muzikantė. Ir dar ji matė, kad Akmenėlis labai panašus į širdelę. Į mažą rausvą dainuojančią širdelę ant raudonų siūlų virvutės.  
    Ir kartą atėjo ta diena. Pirmojo koncerto diena - Akmenėliui pirmojo. Mergaitė pasipuošė – pasikabino akmenėlį ant kaklo. Ji griežė smuiku - pirmu smuiku.   O berniukas grojo trombonu. Abu kartu tame pačiame orkestre.   Tai buvo jau kita muzika, kitos dainos. To Akmenėlis niekada nebuvo girdėjęs. Ir jis uždainavo kartu – tyliai, po to garsiau, dar garsiau, o jo niekas netildė.   Jo daina derėjo kartu su fleitomis, su trimitais ir violončelėmis. Ir su trombonu. Ir su pirmu smuiku.
    O po to salė atsistojusi plojo. Plojo vaikų orkestrui. Ir jam – Akmenėliui.