opposite Karo dienoraštis
Kartą buvo taika. Taika tęsėsi taip ilgai, kad visus jau užpiso. Buvo taika, o ginklų gamyba nesustojo. Ginklai buvo gaminami dieną naktį, nes visą laiką atrodė, kad jų gali pritrūkti. Todėl gamyklos plušo viršydamos penkmečių planus. Bet kurią akimirką galėjo prasidėti kur nors karas. Niekas nežinojo, nei kur, nei kada, bet visi laukė.
Tuo tarpu taika tęsėsi. Visi suprato, kad ji tęsiasi per ilgai. Pavyzdžiui, pagaminta produkcija perpildė visus sandėlius ir saugyklas, todėl dalį produkcijos palikdavo tiesiog lauke, gamyklų teritorijoje.
Kiekvieną rytą žmonės prabusdavo su viltimi, kad prasidėjo karas. Vieni žmonės, daugiausia, esantys valdžioje. Eiliniai žmonės prabusdavo su džiaugsmu, kad karas, ačiū Dievui, neprasidėjo. Jie nesuprato karo būtinybės. Jie nepajėgė mąstyti valstybiškai ir ekonomiškai. Jiems terūpėjo jų asmeninė gerovė. Į valstybės reikalus buvo nusispjauti.
O produkcija vis tvino ir tvino: kulkos, sviediniai, automatai, patrankos ir tankai. Net lėktuvai. Gamyklų kiemai prisipildė karinės amunicijos. Žūtbūt reikėjo karo. Bet jo nebuvo. Galiausiai išsaugoti pagamintą produkciją darėsi neįmanoma. Iš pradžių naktimis, po to jau ir vakarais ėmė dinginėti tai kulkos, tai pistoletai, paskui ir dienos metu kas nors nusitempdavo ant tralo tanką arba patranką. Kartą iš kiemo pakilo bombonešis su bombomis. Niekas jau nebesistebėjo.
Kartą buvo taika. Visų šalių vyriausybės karštigiškai ieškojo sprendimų, rinkosi į bendrus arba uždarus posėdžius. Niekas negelbėjo. Ekspertai nesutardavo tarpusavyje, ką daryti. Vieni sakė: gerai, uždarykime gamyklas ir nustokime gaminti ginklus. Bet kur dėsime darbininkus, kur kitur gaus jie darbą. Padidės išlaidos, reikės mokėti nedarbingumo pašalpas, be to, gyventojų tarpe kils neramumai. Kiti gi siūlė pradėti karą, kuo skubiau su bet kuo, nes kuris pirmas pradeda, turi daugiau šansų gauti daugiausiai naudos. Karas taipogi ženkliai sumažins populiaciją, o likę gyvi turės pastovų užsiėmimą.
Bet šitai pozicijai irgi nevisi norėjo pritarti, nes nežinia, kaip karas atsilieps jų pačių gyvenimui. O miestuose ir kaimuose tuo tarpu jau visi buvo ginkluoti. Kiekviename garaže vietoje automobilio stovėjo tanketė, iš kiekvieno virtuvės lango kyšojo patrankos vamzdis, ant daugiabučių stogų vietoje saulės baterijų puikavosi katiušos, laukuose vietoje traktorių darbavosi tankai, vaikai net į mokyklą nešiojosi automatus. Trūko tik menkos kibirkštėlės. Bet jos vis nebuvo. Kiekvienas suprato, jei pradės konfliktą, gaus atsakančiai atgal. Taip pat ir valstybės. Dvejojo. Nesiryžo. Buvo bailios.
Kartą buvo taika. Bet, aišku, ji netruko amžinybę. Po jos nieko neliko.