Pasaka apie Ventiliatorių

Ištrauka iš knygos

PASAKA APIE VENTILIATORIŲ


Pirmiausia papasakosiu apie Ventiliatorių. Norėjau ir apie Vazą, bet apie Ventiliatorių pirma. Na, apie tokį paprastą, negudrų įrenginį orui vaikyti per karščius.

Tai gi, Ventiliatorius džiūgavo!   Taip taip - ir vėl karščiai, ir vėl jis reikalingas, ir vėl jis svarbus. Atgulėjęs visą žiemą garaže dėžėje, jis buvo atneštas į namus. Pradžioje, kaip ir kasmet - truputį neramus ir jaudinantis momentas – kas jį surinks. Kažkodėl karšta būna visiems, bet niekas nenori jo surinkti. Niekas nenori paimti mažą atsuktuvą ir susukti kelis mažus varžtelius. Na, dar pritaisyti kojeles ir didžiulę galvą. Taip, jo galvą – patį pagrindinį Ventiliatoriaus agregatą, dėl kurio jį ir parsinešdavo namo. Tačiau visada kas nors iš namiškių apsiimdavo susukioti varžtelius ir Ventiliatorius išdidus visuomet atsistodavo į kurį nors kambario kampą.

Taip buvo ir šiemet. Jis jau stovėjo plačiai išskėtęs savo sparnus po plonomis grotelėmis ir tik laukė mygtuko paspaudimo. To stebuklingo mygtuko paspaudimo, kuris įjungs nedidelį varikliuką ir Ventiliatoriaus sparnai pradės suktis. O kaip jie gali suktis! Linksmai, greitai,   dar greičiau, ir tiesiai, ir sukinėjant galvą į visas puses, kad tos gaivos ir vėjo užtektų visiems namiškiams. Ventiliatorius buvo labai darbštus. Jam patiko jo darbas, Ventiliatorius tiesiog juo mėgavosi. Jis galėtų būti tikru „stachanoviečiu“, bet jau niekas nebeprisiminė, kas tai yra. Žodžiu – jis galėjo dirbti už tris.
Ventiliatorius šiuose namuose praleido visą savo gyvenimą. Na, dalį laiko jis praleisdavo garaže dėžėje, bet žinojo, kad visuomet bus parneštas ir vėl įdarbintas.   Tiesa, pirmą kartą, kai rudenį pasibaigus karščiams jį išardė, sudėjo atgal į dėžę ir išnešė į garažą, Ventiliatorius ne juokais išsigando – negi taip greitai viskas baigėsi, negi jis - jaunas, sveikas, darbštus - pabaigs savo dienas dėžėje ir niekam nereikalingas. Tačiau labai greitai atėjo vasara, karščiai ir Ventiliatorius vėl galėjo vaikyti orą, kelti dulkes ir gaivinti savo namiškius. Taip –  tai buvo būtent jo namiškiai. Per daugelį metų jis matė, kaip jie keitėsi, storėjo, augo, seno... Labiausiai keitėsi vaikai – kasmet parneštas namo jis su nuostaba pastebėdavo, kad jie kitokie – jau visi praaugo jį, Ventiliatorių, o kažkada jis visa galva buvo aukštesnis. Mažiausiai pasikeitė šuo. Jis, kaip ir kasmet, atsiguldavo  tiesiai priešais vėją ir iškišęs raudoną liežuvį, prispaudęs ausis mėgavosi gaiva. Ventiliatoriui tai labai patiko. Pagrindinis namiškis kasmet darėsi truputį storesnis. Bet tik truputį.

O vieną vasarą grįžęs Ventiliatorius namie neberado močiutės.

Bet ką čia – dabar vėl vasara, vėl karštis, vėl jis visiems reikalingas, nepamainomas ir dirbantis, dirbantis, dirbantis. Vėl šuo gulasi kur aukščiau ir kiša prie Ventiliatoriaus savo jau kiek pražilusį snukį, suglaudžia ausis  ir lekuoja ilgu raudonu liežuviu. Vėl ant rašomo stalo sklaidosi popieriai, plevėsuoja nuo vėjo užuolaida ir šypsosi namiškiai. Ir dabar viskas būtų kaip visuomet, bet šį kartą Ventiliatorius išgirdo įtartiną garsą savo varikliukyje. Tas garsas nieko gero nežadėjo – jis pajuto, kad atsilaisvino vienas varžtelis. Tik vienas ir tik vos vos, bet tas varžtelis buvo labai svarbus, tiesiog pagrindinis. Ventiliatorius labai susijaudino – o jei jis dabar per patį darbymetį sustos? Jei paves namiškius – kas vaikys orą, kas atgaivins pasenusį šunį ir vaikus? Šeimininką? Ir kuo stipriau sukosi Ventiliatoriaus sparnai, tuo stipriau jis jautė, kad tas nelemtas pagrindinis varžtelis vis labiau atsipalaiduoja. Vis labiau ir labiau. O kad kas iš namiškių jį dabar sustabdytų ir sugalvotų pažiūrėti į jo seną varikliuką! Ventiliatorius pirmą kartą gyvenime norėjo sustoti... Trumpam, laikinai – o po to susitvarkyti ir vėl toliau dirbti našiai ir nepaliaujamai.  

Tuo metu Ventiliatoriaus sparnai sukosi pačiu didžiausiu greičiu – buvo nuspaustas tamsiausias mygtukas. Galva sukinėjosi ritmingai, tvarkingai, Ventiliatorius neskleidė jokio triukšmo, jokio nereikalingo garso. Jis užsisvajojęs, užsimiršęs mėgavosi savo darbu – kaip senais gerais jaunystės laikais. Tada tas varžtelis ir atsipalaidavo. Iškrito. Sparnai tyliai be garso lėtėjo lėtėjo ir sustojo... Viskas. Kažkas iš namiškių priėjęs dar spaudinėjo visus mygtukus. Visus iš eilės – bet Ventiliatoriaus sparnai nejudėjo.

-Na ką gi – laikas. Ir taip ilgai dirbo. Pirksim naują.

Tai buvo nuosprendis.

Jau kitą dieną kambario kampe stovėjo naujas ventiliatorius. Visai naujas – blizgantis, galingas, išdidus. Turbūt buvo irgi labai darbštus, nes gainiojo orą atsakingai ir nepailsdamas. Tokie jau jie – ventiliatoriai.

O Ventiliatorių vėlai vakare nunešė prie šiukšlių konteinerio ir pastatė kiek atokiau – prie krūmų. Gal kad niekas nematytų. Negalima tokių daiktų nešti prie konteinerio.  

Jis paprasčiausiai stovėjo. Stovėjo ir tiek. Jis jau nieko negalėjo. Trūko vieno vienintelio nelemto mažo varžtelio. Tik jo vieno – kad galėtų gyventi.

Pro paskutinės laiptinės duris išėjo diedukas kareiviškomis kelnėmis. Senas toks diedukas, vedinas dar senesniu šunimi. Jis nešė išmesti šiukšles. Išmetė ir apsisuko eiti. Stabtelėjo, atsigręžė. Sugrįžo. Jis pamatė Ventiliatorių. Prisimerkė, pačepsėjo lūpomis, pakraipė galvą. Ir parsinešė Ventiliatorių namo. Tai buvo visai kitokie namai – skurdūs, be jokių nereikalingų daiktų, netgi asketiški. Ir labai karšti –per  dieną juos saulė buvo atsakančiai prikaitinusi. Ir kitų namiškių nebuvo – tik diedukas kareiviškomis kelnėmis ir senas šuo.  

Ventiliatorius vėl stovėjo kambario kampe. Naujas namiškis bandė spaudinėti visus mygtukus – bet buvo tylu – juk nebuvo pagrindinio varžtelio. To vienintelio. Diedukas pačepsėjo lūpomis, prisimerkė, pakraipė galvą. Tada nuėjo prie senos spintelės ir pasiėmė surūdijusią metalinę dėžutę nuo konservų. Ilgai joje kažką barškino, tarškino, kažko ieškojo. Pagaliau grįžo prie Ventiliatoriaus nešinas atsuktuvu ir mažyčiu varžteliu. Taip  - beveik tokiu pačiu mažyčiu varžteliu, kuris kaip tik ir buvo pagrindinis.

Kitą dieną Ventiliatorius dirbo. Jis išdidus stovėjo kambario kampe ir gainiojo orą, kėlė dulkes ir sklaidė popieriaus lapus ant seno žurnalinio staliuko. O tiesiai priešais jį atsisukęs į vėją, gulėjo senas šuo – prisimerkęs, prispaudęs ausis ir iškišęs ilgą raudoną liežuvį.