Dialogai 2

Iki pamokos dar buvo likę 20 minučių. Per tiek laiko gali surūkyti tris cigaretes. Jis norėjo tik vienos. Retai rūkydavo daugiau nei vieną iškart.

Apsirengė striukę ir apčiupinėjo kišenes: raktai, piniginė, telefonas, cigaretės, žiebtuvėlis, knygutė, ausinukai. Viskas yra. Paskutinį kartą pažvelgė į purviną veidrodį. Ir šįryt jo judesius stebėjo tos pačios šaltos akys.

Nusileido laiptine žemyn ir pasuko parko link. Parūkyt. Vieną cigaretę, prieš pamoką. Kelyje mašinos niekur neskubėjo, visos važiavo būtent tokiu greičiu, kad norint pereiti kelią reikėtų bėgti. Bėgti nemėgo, jis tam buvo per daug išdidus.

Iš kišenės išsitraukė ausinuką, kuris, pasirodo, neveikė. Jį numetė po pravažiuojančios mašinos ratais ir nieko nelaukęs žengė į kelią. Pradėjo eiti neapsidairęs. Jam atsibodo laukti. Laimė, toji mašina, buvo paskutinė. Nors koks skirtumas, jei už jos būtų važiavusi kita. Vilkikas – dar geriau.

Iš tolo išvydo tris žmones: du vaikinus ir vieną merginą. Merginą pažino. Tai buvo kvaila ir neįdomi klasiokė. Graži – bent tiek. Mergina jo niekuo daugiau ir nedomino, kaip tik savo ilgais plaukais ir gašliomis akimis. Klasiokė buvo verta paminkštinto balso, verta pastangų apsimetinėjant.

Jis pabandė nusišypsoti, tačiau nebuvo tikras, kad pavyko, todėl pirštais švelniai perbraukė lūpų kampučius. Šypsojosi – viskas gerai. Priėjęs paspaudė ranką šalia stovintiems vaikinams. Iš vidinės striukės kišenės išsitraukė pakelį cigarečių. Akimirką sustojo pagalvoti, ar pasiūlyti šalia stovintiems. Pasiūlė. Tačiau klasiokė pirštuose jau glamonėjo cigarelę, todėl jai siūlyti prasmės kaip ir nebeliko. Vis tiek nebūtų priėmus. Tačiau vienas vaikinas cigaretę paėmė.

- Nežinojau, kad tu rūkai.

- Dabar žinai, - atsakė naujasis būrelio narys.

Mergina kažką labai neaiškiai pasakė.

- Ką?

Antrą kartą suprasti buvo dar sunkiau. Jis pagalvojo, ar apsimesti išgirdus ir tiesiog nusišypsoti, ar įsitikinti iki galo.

- Vis tiek nesupratau, - šyptelėjo.

- Estetika, - už merginą atsakė kitas.

Perklausti antrą kartą buvo neverta, pamanė jis. Prie ko čia ta estetika. Cigaretė po truputį degė ir jau tuoj tuoj turėjo visiškai užgesti. Be cigaretės čia stovėti buvo kančia. Ir vis dėlto jos grožis buvo vertas tokios aukos.

Ji – Afroditės statulėlė antikos gerbėjo kolekcijoje. Jame po truputį budo ta pati žmogiška aistra, siekianti kito šilumos ir bendravimo malonumo. Bet tai – apgailėtina.

- Einam pasivaikščioti? – jis paklausė klasiokės.

- Einam.

Surūkė vieną cigaretę. Tik vieną. Dažniausiai antrą užsidega tada, kai pokalbiui reikia suteikti neformalumo. Kai  reikia apsimesti, kad rūpi tai, ką kitas kalba. Kai būtina kažkaip parodyti, kad gyventi įdomu.

- Cigaretę?

- Ačiū.

Pridegė klasiokei, tada sau. Anuos du vaikinus paliko užnugaryje. Dabar jie iš lėto žingsniavo parke, po savęs palikdami silpną dūmų upelį.

- Kodėl jam pasiūlei cigaretę? – paklausė apie tą vaikiną.

- Iš pradžių norėjau pavaišinti tik tave, bet tu jau rūkei. Taigi iš inercijos pasiūliau ir jiems.

- Hm.

- Kodėl atėjai taip anksti?

- Mėgstu ateiti anksčiau.

Toliau jis nebeklausinėjo. Neįdomu. Klasiokė pradėjo kažką pasakoti. Iš praeities ištraukė dar vieną kvailą ir nereikšmingą istoriją apie tai, kaip kažkas nutiko „jai“. Tačiau jis netiki, kad egzistuoja „aš“. Juk visai nesvarbu, ar mašina sutraiškė ausinuką, ar būtų sutraiškiusi jį. Vilkikas – dar geriau.