Vėsūs vandens lašeliai vis dar džiūvo ant mūsų kūnų. Tai buvo viena tų dienų, kai atrodė, kad saulė niekada nenusileis ir žiogų dainos pievoje nenutils. Laikėmės susikabinę mažaisiais pirščiukais, o jos kojos vos vos lietė manąsias. Daugiau ir nereikėjo. Mūsų meilė pulsavo visame kame: aš mylėjau vabaliukus, kutenančius jos pėdas, o ji šypsojosi smilgoms, glostančioms mano veidą.

Buvome pailsę po maudynių. Nesiskundžiu, šis nuovargis man nepaprastai patiko. Tikriausiai žemė dar niekada nebuvo tokia patogi, kaip dabar. O ir ši šiluma, kurią jaučiau gulint šalimais jos, atrodė motiniškai raminanti. Ilgai maniau, kad tai aistra degė manyje. Dabar žinau, kad tai buvo meilė. Žinau, nes ją vis dar jaučiu.