Valentino diena '15

Valentino diena – įsimylėjėlių diena, meilės diena. Tomas šios dienos nemėgo sureikšminti ar bandyti ją paversti kažkuo išskirtine. Bet ne šį kartą. Šiam vakarui jis turėjo grandiozinių planų.
    Šiandien buvo ta diena, kai jis pagaliau pakvies Megan pirmajam pasimatymui už darbovietės ribų. Galbūt pirmasis pasimatymas per Valentino dieną skamba kaip senamadiška klišė, bet juk pusryčių blyneliai su braškės skiltele ant viršaus visada skanesni už tiesiog pusryčių blynelius.
    Tomas viską suplanavo iki smulkmenų. Šį vakarą jis nusives merginą pavakarieniauti į romantiškai nuteikiantį restoraną, pripildytą šildančių, žvakes imituojančių šviesų. Tai jauki ir graži vieta, miesto pakrašty. Tam, kad nekiltų nesklandumų ir netektų laukti eilėje, staliuką dviem rezervavo iš anksto.
    Paskui jie kartu nueis pasivaikščioti upės pakrante – idealus metas maloniam, lengvabūdiškam pašnekesiui. Čia yra akmenimis grįstas takas, apšviestas retro stiliaus žibintais. Sutemus, upės bei miesto peizažas atrodo magiškai, o vandens tėkmės akomponuojama muzika, medžių ošimas bei besvorio vėjo ūžimas tik dar labiau išryškina melancholiško paveikslo spalvas.
    Vėliau, baigiantis vakarui, jis taksi parveš Megan namo ir, kaip tikras džentelmenas, saugantis damą, palydės ją iki pat durų slenksčio. Galbūt tuomet ji padėkos už maloniai praleistą laiką ir palinkėję vienas kitam labos nakties – išsiskirs, o galbūt mergina pakvies vaikiną į vidų vyno taurei. Dabar Tomas nenorėjo idealizuoti ar dėlioti galimų scenarijaus variantų, bet vylėsi, kad atsisveikinant jam galiausiai pavyks pirmą kartą pabučiuoti Megan. Dėl to jis jautėsi pakylėtas ir nekantriai laukė vakaro.

    Ankstyvas rytas, deja, kol kas labai romantiškai nenuteikė. Lauke dangų klojo papilkėję debesys, lijo lietus. Nepaisant to, popietinė prognozė buvo kiek optimistiškesnė, nes žadama, kad pragiedrės.
    Darbe visų nuotaikos ganėtinai optimistiškos. Iš pašnekesių tapo nesunku nuspėti, kurie iš kolegų turi antrąsias puses, o kuriems ši diena – tik dar vienas eilinis penktadienis. Krisas atrodė įsitempęs. Prilipęs prie Lindos klausinėjo patarimų. Jis žinojo, kad grįžus namo žmona jam bus paruošusi neeilinę vakarienę ir, tikriausiai – šį tą daugiau. Šiais metais per Valentino dieną jie nusprendė išsiųsti vaikus pas jos senelius, tam, kad galėtų praleisti romantišką savaitgalį tik dviese. Bet jeigu Krisas nebus pasiruošęs ir nenustebins žmonos – ji, be abejonės, liks nusivylusi. Šiandien ryte jis spėjo nupirkti puokštę gėlių ir butelį vyno, bet ar to pakaks? Linda užtikrinta: jokiu būdu – ne.
    Atsirėmusi į stalą ji dėstė:
  – Dažnai per kasdienius darbus bei rūpesčius pamirštame, kad tiek kūnui, tiek ir sielai reikia poilsio. Taigi, pasiūlymas tau, – baksnojo į Krisą, – šį vakarą su savo žmona išnaudok atitrūkimui nuo viso likusio pasaulio. Juk ne kasdien pasitaiko proga pabūti vienu du, kai mažieji nešokinėja ant galvos. Visų pirma, pavakarieniavę jaukiai paplepėkit. Pasiruošk šypsotis ir pritariamai linksėti, be to čia puikiai pasitarnaus tavo vyno butelis. – Ji kiek susirūpino, – prašau, pasakyk, kad nupirkai ne patį pigiausią birzgalą?
    Tuo tarpu Krisas viską užsirašinėjo.
  – Ne, nesijaudink dėl to. Nupirkau jos mėgstamą, – nuramindamas patikino.
  – Šaunuolis. – Ji linktelėjo, tada tęsė: – Toliau, leisk savo antrajai pusei atsipūsti. Neabejoju, kad po ilgos darbo dienos ir namų ruošos ji bus mažumėlę pavargusi, todėl padaryk jai gerą nugaros ir pėdų masažą.
    Krisas kiek padvejojo:
  – Ar tai būtina?
  – Dar ir kaip būtina, ponuli! Jei nenori miegoti ant sofos!
  – Na, aš nesu masažų specialistas.
  – Tu ir neprivalai tokiu būti. Svarbiausia savo mylimajai suteikti gerų emocijų, o tokiu būdu parodytas dėmesys nebus pamirštas ir taps aistringo suartėjimo garantu. Važiuodamas iš darbo, nepamiršk nupirkti malonaus kvapo masažo aliejaus bei aromatinių žvakių, – Linda pamojavo pirštu, – šį vakarą liesk savo moterį švelniai ir maloniai, supratai?
  – Taip, bose, – užvertęs užrašų knygelę atsakė Krisas.
    Kiek vėliau, popietę, grįždamas iš susitikimo, Tomas koridoriuje pastebėjo į priešingą pusę einančią Megan. Šiandien ji nebuvo išsipusčiusi ar kažkaip išskirtinai apsirengusi, norėdama paminėti šią dieną, bet priartėjęs Tomas vis vien leptelėjo:
  – Labas, Megan. Gražus kostiumėlis.
    Praeidama pro šalį, mergina atsisuko ir viliokiškai paklausė:
  – Tik kostiumėlis?
  – Ne, ne tik, – jis staigiai atsakė. – Atrodai puikiai, panašu, palaikai gerą formą.
    Megan nusijuokė:
  – Žinai, kartais tu būni toks keistas, bet man tai pradeda patikti.
    Nelaukusi Tomo atsako ji nusisuko ir nuėjo koridoriumi tolyn. Išgirdęs šiuos žodžius Tomas nusišypsojo, akimis palydėdamas grakščią kolegės eiseną. Jis kiek padvejojo, svarstydamas, ar bandyti pasivyti Megan ir užduoti svarbų klausimą, bet nusprendė, kad geriau bus ją susitikti iškart pasibaigus darbui.
    Slenkant valandoms ir artėjant dienos pabaigai, darbuotojų žvalumas vis augo. Juk penktadienis, o prieš akis – savaitgalis. Vis dažniau galėjai nugirsti ar išvysti vieną ar kitą pokštą, po kurio nuskambėdavo juoko aidas. Tomas su Krisu nustebino Lindą ir padovanojo jai nedidelę dovanėlę – Valentino dienos proga. Linda be jokio susižavėjimo įtariai paėmė suvyniotą dėžutę:
  – Ar čia vėl bus kokie guminiai tarakonai, ar kažkas panašaus? 
  Tomas iškart ją nuramino:
  – Ne ne, šįkart nupirkom tikrą, praktišką dovaną.
    Atidariusi plokščią dėžę, Linda viduje išvydo keptuvę. Išėmusi dovaną ji sarkastiškai nusišypsojo:
  – Dėkoju. Tikrai, kad praktiška. Jeigu per daug įkyrėsit dabar galėsiu užtvoti su šita.
[...] 
    Likus maždaug dešimčiai minučių iki darbo pabaigos, Tomas nuėjo į prausyklą nusiplauti rankų ir veido. Valydamasis rankas, jis be garso žiopčiodamas pasipraktikavo pakvietimo į pasimatymą tekstą, žinodamas, kaip nevykusiai tai atrodo iš šalies. Paskui, atsistojęs prieš veidrodį, rodomaisiais pirštais, pasitrynė smilkinius. „O varge, tai buvo pats kvailiausias dalykas, kokį kada nors esu daręs. „ Jis įmetė suglamžytą popierinį rankšluostį į šiukšlių dėžę. „Gerai, svarbiausia būk šmaikštus, nerūpestingas, atsipalaidavęs. Tai juk, viso labo, tik paprastas  pokalbis. „ Paskubomis dar įsimetė į burną porą gaivių mėtinių „Tic Tac“ saldainių, pasitaisė plaukus ir išdūmė iš prausyklos.
    Tuo tarpu bendradarbiai jau rikiavosi prie drabužių kabyklos, atsisveikindami ir išsivaikščiodami kas sau. Tomas akimis perbėgo likusiuosius, ieškodamas Megan, bet jos nebuvo matyti. Ji tikriausiai jau bus išėjusi. Nieko nelaukdamas Tomas pagriebė savo striukę ir išlėkė pro duris.
    Lauke oras išsilaikė apsiniaukęs, bet lietus tik truputį krapnojo. Tai pasirodė viso labo menka kliūtis, nekelianti jokių problemų.
    Galiausiai, apsidairęs tolumoje Tomas pastebėjo Megan. Ji vilkėjo trumpą šviesų paltuką ir iš lėto žingsniavo tolyn. Nors ir ėjo nusisukusi, bet nesunkiai ją atpažino. Tomas greitai nuo stulpo atrakino savo elektrinį dviratį ir sparčiu žingsniu pradėjo judėti link jos. Stabtelėjusi prie kelio, mergina perėjo į kitą gatvės pusę.  Netoli tos vietos stovėjo sportinis sidabrinis „BMW“ markės automobilis. „Nejaugi ji eina link jo? „ Kaip tik tuo metu prasivėrė mašinos durelės ir iš jos išlipo aukštas, dailių veido bruožų blondinas. Rankose jis laikė milžinišką šviesiai rusvą pliušinį meškiną. Vyriškis šypsojosi, jo šviesūs plaukai nerūpestingai susivėlė pagauti vėjo. Megan pribėgo prie vaikino ir apsivijo jį rankomis, tuomet paėmusi meškiną pabučiavo į lūpas.   
    Tomas buvo šio įvykio liudininkas. Jis stovėjo sustingęs, be žado. Rodėsi lyg jo pasąmonės gilumoje kažkas atskilo ir sudužo. 
    Po minutės atsikvošėjęs staigiai nudelbė žvilgsnį žemyn ir stipriau sugriebęs savo dviratį pradėjo jį varytis šalin nuo įsimylėjėlių poros.
    Lietus po truputį įsismarkavo. Tomas ėjo greitai, nesigręžiodamas atgal. Jis vylėsi, kad Megan jo nepamatys. „Ramiai einu sau gatve ir apie nieką negalvoju. „ Lengviau pasakyti negu padaryti. Staiga, dideliu greičiu šalimais praskriejęs automobilis nuo galvos iki kojų aptaškė jį šaltu balos vandeniu. Jis vos spėjo užsimerkti, kad nešvarus vanduo nepatektų į akis. Apstulbęs greitai nusivalė šlapią veidą ir iš burnos išspjovė purvo bei žvyro likučius. „Kas per velniava! „ Pakėlęs akis jis išvydo ką tik pravažiavusią transporto priemonę. Blogiausia įvykių seka pasitvirtino – tai buvo tas pats sidabrinis „BMW“. Pralenkęs nelaimėlį, automobilis sulėtino greitį, beveik sustodamas. Nusileido šoninių durelių stiklas. Pro atdarą langą pasirodė besiplaikstantys plaukai ir Megan veidas. Merginai sunkiai sekėsi paslėpti šypseną, persipynusią su gailestinga veido išraiška. Priblokšta ji žvelgė į iki ausų permirkusį Tomą ir jam šūktelėjo:
  – Atsiprašau, Tomai! Taip nutiko netyčia! – Tolstant automobiliui ji dar kartelį jam pamojavo. – Iki, pasimatysime pirmadienį!
[...]