pacientas nr 0

Pacientas nr 0 daug vaikščiodavo... mėgdavo pabėgioti... daug tylėjo ir stresavo... net laikrodžio mechanizmas eidavo atgal ir nervuodavo... skaitė žurnalus, ir rašydavo trumputes prozas vietiniame interneto puslapyje... augino katiną ir šunelį... su šuneliu dažnai vaikštinėdavo miesto gatvėmis...

Apie šunelį. Paciento nr 0 šunelis buvo galingos veislės, ir kažkiek dresiruotas. Žmogus dažnai su juo kalbėdavosi, atrodė kad jie supranta vienas kitą... kada eidavo kartu pasivaikščioti šuneliui nereikėdavo pavadėlio, jis buvo anttiek dresuotas... ir buvo ne agresyvus todėl praeivių neužkabindavo. Einant gatve niekas neužkalbindavo paciento nr 0.

Pacientas nr 0 buvo iš tų valkatų kurie ieškosi atsitiktinio darbo... tiesiog dirbo pagal susitarimą, o ne pagal sutartį. Tą rudenį pacientas tiesiog šlaistėsi gatvėmis, ir galvojo – gal kas pakalbins gal kas duos darbo... darbas internete ir rašymas buvo kiek užtrukę, nes samatron kompiuteris nebeprisitaikydavo prie mp4 ir viso kito.

Apie paciento patekimą į ligoninę... dažnai žmogelis su šuneliu eidavo į paukštyno parduotuvę, pirkdavo pigiausių vištienos dešrelių, ir tikėjo pasaulio išgelbėjimu... nuolat vis galvodavo, kad tik visiems, kad tik viskas būtų gerai... iš fizinio ir dvasinio išsekimo pacientas ir tapo pacientu nr 0.

Po ligoninės pacientas grįžo pas savo šunelį. Nueidavo vis į turgų kur nusipirko žydrą pliušinį šuniuką... sau ir savo draugučiui... po ligoninės pacienui nr 0 nebeužteko draugijos šunelio... tad tiek. Jis susirado žmoną, ir susilaukė kūdikiuko. Tad tiek... Iki. Čiau. Bay buy