Drabužio nuogume

Kuriuo drabužiu man aprėdyti gyvenimą
Ar auksu tviskančiomis siūlėmis
Išsiuvinėti audeklą prašmatnų
Kad net be saulės apgamų apšviestų
Visas blizgesiu
It atrasta šviesa į žingsnį save dėčiau
O koks vidus žmogaus
Kur rūbas sunkumu nuo to metalo
Juk pinigą prisiuvus būt lengviau
Matytų kiek ir kur
Šimtinėmis iškloti pamušalo vidų
O tos kur nulių dar daugiau
Viršuj palikti
Toks prašmatnybėmis aš visas būčiau
Karūnos trūksta
Gal kas padovanos
Tačiau
Matyt savoji spaudžia veidą rūstų
Juk paprasti veidai šio apdangalo
Nededa kitam ir sau
Sakysit - prabanga gražu
O taip
Tik ar turėčiau būti prabangus
Drabužiu
Ne vidum
Tai kuo gi rengtis man
Nuogumu
Galiu tik širdį
Ten joje
Raidės
Rašomos jausmu
Jausme
Tad tardamas - myliu Tave
Aš nuogas nuogume
Ir nėr svarstyklių sveriančių meile
Jos meilėmis netinka
Ir jei drovumas
Jei šviesa
Jei visą kas yra pradumas
Ištaręs jog myliu Tave
Nešioju ant savęs šį rūbą
Galiu ir skarmalais ir šilku
Nunertą iš gamtos žiedų
Su miško uogomis nokintom
Su sidabražolės kvapu
Ir upės lelijuotais vingiais
Drugiais pakylusiais skraidyt
Ir koks gi rytas bus man kitas
Jei žodžiai šie paliks kabėt
Turiu šią širdį - myliu visą
Po truputį nemoku, neišein
Apvilksiu Tavimi, juk viltį
Esi ištarus savimi
Ne auksas, ne, ne jis brangiausias
Nors sako, kad dar platina
Ir akmenys išties sočiausi
Kur deimantais vadinasi kalba
Bet visą kas, kai blizga, tamsos
Nurengia jų visas vertes
Tik tai širdis aprengta jausmo
Ištars žodžius Tau iš savęs
Jog atvirumas čia svarbiausias
Drabužis rengtas nuogume

© Sigitas Orantas-Sausis
2022. 01. 07.
17'16