Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Papasakosiu jums vieną Kalėdinę istoriją, nutikusią ant mano mamos balkono lango. Apie netikrą snaigę, visa širdimi troškusią tapti tikra ir suktis pūgoje drauge su lauko snaigėmis.
Vieną prieššventinį snyguriuojantį rytmetį snaigė – drauge su kitomis dekoracijomis – atsidūrė tiesiai ant lango. Jai – abstulbusiai ir tik palikusiai prekybos centro šventinę lentyną – prieš akis atsivėrė nenusakomo grožio, iki šiol nematytas žiemos paveikslas: didžiulės minkštos sniego pusnys, gobiančios apsnūdusius namus ir kiemo medžius,  gniūžtėmis besimėtantys žaidžiantys vaikai ir dideliais kąsniais vėjyje besisukančios snaigės. Jos lengvai ir grakščiai pleveno ore, tūpdamos vaikams ant skruostų ir lūpų, švelniai kutendamos ir čiauškėdamos apie žiemos linksmybes. Snaigė lange pajuto nenumaldomą norą atsiplėšti nuo stiklo ir nerti tiesiai į vėjo glėbį, suptis ir išdykauti kartu su žaidžiančiais vaikais. Tačiau kad ir kaip ji stengėsi ir bandė – jai nepavyko atplėšti nei vieno iš savo dvylikos mažų sidabru nudailintų  pirštelių. Ji labai nusiminė, o lauko snaigės tūpė šalia ant palangės kitoje lango pusėje ir smalsiai kraipė galvas ją nužiūrinėdamos:
- Kas tu? Tu panaši į mus, tačiau tu nesi mes.
- Bet aš snaigė- kaip ir jūs, - įnirtingai linksėjo galva snaigė lange, - mane tiesiog stipriai priklijavo prie stiklo ir dėl to aš negaliu pajudėti.
- Tu negali skraidyti, netirpsti, tai kokia gi tu snaigė? – ir jos skrido šalin, palikusios susisielojusią snaigę, liūdnai kabančią lango kamputyje. Ji nebedrįso daugiau jų kalbinti ir droviai nuleisdavo akis, pajutusi smalsius naujai iškritusių snaigių žvilgsnius. Vis dar bandė pajudinti pirštukus tačiau viskas buvo veltui. Todėl ji  atsidūsėjusi ilgesingai stebėjo lauko snaigių siautulius vėjyje. Naktimis girdėdavo jų šnabždesius ir juoką, regėjo besisukančias vėjyje tarp medžio šakų ir tupiančias vieną šalia kitos, o kai šakos nebeatlaikydavo jų svorio – krykštaudamos krisdavo žemėn virsdamos pusnimis.
Snaigė lange tyliai nubraukdavo ašarą ir nurijusi nuoskaudą svajodavo, kaip  vieną dieną pakils nuo lango  ir plaikstysis vėjyje taip, kaip ir ją atstūmusios lauko snaigės.
Kartą snaigė prabudo nuo į ją  bespiginančių  saulės spindulių. Į langą beldėsi pavasaris ir ji stebėjo, kaip  pamažu tirpsta sniegas, virsdamas vandeniu. Lauko snaigės skubėjo viena su kita atsisveikinti iki sekančios žiemos ir pamažu nyko saulės spinduliuose. Snaigė lange matė, kaip viena po kitos iškeliauja ir lango dekoracijos – turbūt ir jos laikas suskaičiuotas – tačiau moteris švelniai paglostė ją pirštu, pravėrė visus balkono langus ir paliko ją kabėti vietoje. Daili ir ryški snaigė jai pasirodė per graži, kad galėtų iškeliauti tiesiai į konteinerį. Ir ši akimirka pakeitė snaigės gyvenimą neatpažįstamai – ji gėrė kiekvieną vasarėjančio kiemo garsą, jautė svaiginantį besiskleidžiančių žiedų kvapą. Tiek daug balsų – žmonių ir paukščių. Ir visi tokie ryškūs. O ta sodri ryškiai žalia spalva – nieko panašaus savo gyvenime ji dar nebuvo mačiusi.  Pagalvojo, kad gaila- juk šitaip beprotiškai gaila, kad lauko snaigės negali šito nei pamatyti, nei pajusti. Ir šitas šiltas vasaros lietus – toks melodingas ir švelnus – lašeliai, bėgdami stiklu, šypsojosi snaigei ir kvietė žaisti kartu. Jie taip pat niekuomet nematė snaigės –  ji jiems atrodė tokia ypatinga, didelė, ryški ir  spindinti. Tikra kiemo pažiba.  Gėlės pievoje mojavo jai žiedlapiais šypsodamosi ir siųsdamos oro bučinius. Ir dar drugiai, besisukantys ore tarsi snaigės. Jie tūpė šalia jos ir kalbino vienas kitą pertraukdami:
- Kuo tu vardu?
- Iš kur tu atsiradai?
- Tu panaši į mus. Gal norėtum su mumis pažaisti?
- Tikrai norėčiau – netikėtai atkuto snaigė, - mielai skrisčiau kartu tačiau... aš per stipriai priklijuota prie lango, ir žiemą negalėjau skraidyti- nuleidusi galvą liūdnai nutęsė.
- Vaje, kaip baisu, - baisėjosi drugiai vienas per kitą, - turėti sparnus ir negalėti skraidyti yra labai baisu, mes mirtume iš liūdesio ir skausmo. O kas ta žiema, kaip ji atrodo? Mes nieko apie ją negirdėjom ir nematėm. Ar galėtum mums apie ją papa
sakoti?
Ir snaigė pasakojo jiems apie didžiules pusnis ir šiaurės vėjus, apie snaiges, besisukančias ore ir varveklius, kabančius nuo stogų. Drugiai smalsiai klausėsi ir nuolat stebėjosi. Kai snaigė baigė pasakoti, jie ėmė nešti vienas po kito gėlių žiedlapius snaigei, norėdami ją pralinksminti ir atsidėkoti už tokias įdomias istorijas. Pasakojo, kaip virsta drugiais ir kokios nuostabios vasarą būna pievos.  O laiminga snaigė klausėsi ir svajojo, kad štai vieną dieną ji pagaliau atsiplėš nuo stiklo ir pakils į dangų.
Tačiau vieną dieną drugiai nebegrįžo, o kiemą vis dažniau ir dažniau ėmė merkti lietūs. Spalvoti medžių lapai nuklojo visą kiemą, ir žmonės – susigūžę ir merkiami lietaus – skubėjo greičiau nuo jo pabėgti į namus. Lapai mojavo snaigei, atsisveikindami, tarsi paukščiai, kuriuos ji girdėjo būriais išskrendančius ieškoti šilumos. Snaigė lange mojo jiems atgal žadėdama apie juos papasakoti snaigėms, vos tik jas išvys. Vėjai darėsi vis labiau atšiauresni ir vieną tamsų vakarą iš dangaus pabiro snaigės. Jos sukosi ratu ir tūpė šalia lango snaigės garsiai stebėdamosis:
- Vaje, tu vis dar čia? Buvai čia visą tą laiką, kol mūsų nebuvo?
- Taip, visą laiką buvau čia. Aš tiek visko mačiau, tiek patyriau...
- Ir tu neišsigandai kaitrios saulės?
- Ne, neišsigandau – ji mane kasryt maloniai šildė – iš tiesų ji visai nepikta ir draugiška, o koks žalias mūsų kiemas vasarą!
- Papasakok mums apie vasarą, - nedrąsiai paprašė lauko snaigės. Ir snaigė lange joms pasakojo. Apie spalvotus drugius, kasryt atskrendančius prie lango, ir jų suneštus žiedlapius – tokius minkštus tarsi pūkas, apie ryškius spindulius, maloniai kutenančius savo šiluma, vasaros lietų ir muziką, sklindančią pro pravirus langus. O lauko snaigės smalsiai ir godžiai klausėsi, vis gausiau ir gausiau nuklodamos palangę ir nenorėdamos praleisti nei vieno žodžio. Nuo tos dienos snaigė lange nebesijautė vieniša. Kasryt pas ją atkrisdavo lauko snaigės, norėdamos išgirsti dar vieną  pasakojimą. Atsilygindamos jos jai pasakojo apie dangų – kaip ten viskas atrodo – aukštai ir iš aukštai. Koks iš tiesų mažas šis pasaulis ir koks neaprėpiamai didelis dangus. Kaip smagu skraidyti ir dūkti drauge su vėjais. Ir snaigei kažkur giliai viduje smilktelėdavo ilgesys ir troškimas suktis kartu su jomis.
Tačiau vieną dieną snaigė ėmė ir pradingo. Kartą moteris balkone paliko nežymiai pravertą langą  ir snaigė netikėtai lengvai atsiplėšė nuo stiklo ir, nešama įsisukusio į balkoną vėjo,  nėrė tiesiai į pūgą. Ji lengvai pleveno ore, sukosi vėjyje – ir aukštyn, ir žemyn, - apsupta nudžiugusių lauko snaigių, dūkstančių drauge. Lango snaigė dar niekuomet nesijautė tokia laiminga. Ji šoko ir klausėsi vėjo dainos, dar kurį laiką sukosi ratu susikibusi rankomis su kitomis snaigėmis,  kol galiausiai vėjui aprimus nėrė į minkštą pusnį. Tokia štai buvo paskutinė jos žiema.
Niekas daugiau niekada nebematė snaigės. Išlindus pavasario saulei sniegas pamažu virto vandeniu ir tekėjo gatvėmis, lėtai nykdamas saulės spinduliuose. Atskridę prie lango drugiai nusiminė, nebematydami snaigės, apie kurią sklido ištisos  legendos. Net besiskleidžiantys pumpurai smalsiai kėlė galvas, žvilgsniais ieškodami savo gražiosios kaimynės ir nustebę šnabždėjosi, esą snaigei visgi pavyko atsiplėšti nuo lango.
Ir liko iš snaigės tik nežymus antspaudas lange. Vos vos įžiūrimas.  Dar jos iš lūpų į lūpas sklindančios  istorijos –toli  iki dangaus ir atgal. Ir paskutinis jos žiemos šokis – apie tai, kad svajonės pildosi – tereikia jomis patikėti ir niekuomet nepasiduoti.
2021-12-27 12:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-17 17:31
Kormilecaitė
Puiki pasaka! Paskaičiau su dideliu malonumu ir susidomėjimu. Įsivaizdavau, kaip jos klausytųsi vaikai. Nepanašu į bjaurųjį ančiuką man. Ten kita potekstė.
Ir pabaiga - liūdnai šviesi. Arba šviesiai liūdna. Pas mane yra kažkiek panaši pasaka apie skraidyt norėjusį popieriaus lapą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-31 14:04
Laila
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-28 11:17
Pri
Pri
Ne, ne nuobodu. Panašu į Bjaurųjį ančiuką. Tik Jums buvo dar sunkiau, priverst žmones įsijausti į snaigę dar sunkiau nei į paukščiuką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-12-27 12:41
Kaimo japis
Nuobodu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą