Kalioduot

Prieš daug daug tūkstančių metų dar nebuvo Kalėdų. Buvo tik Nauji Metai. Žmonės sutikdavo metų virsmą, išgerdavo šampano ir kitą rytą vėl viskas taip pat – darbas, namai, darbas, namai. Rutina.

Beje, dėl darbo. Kai kurie žmonės dirbo žemės ūkyje, kiti chemijos pramonėje, treti dar kažkur. Ir štai kartą kažkoks žmogelis išsinešė iš chemijos pramonės saujelę kalio. Turėjo draugą, kuris dirbo žemės ūkyje. Ir netikėtai jie susitiko pusiaukelėje tarp žemės ūkio ir chemijos pramonės. Tas iš žemės ūkio kyšt draugui ranką, maždaug, pasisveikinkim, paspauskim viens kitam ranką. (Dabar žmonės to nedaro, bet anksčiau taip sveikindavosi.) Tas iš chemijos pramonės, pamiršęs, kad saujoje yra kalio, irgi ištiesė ranką ir atgniaužė saują. Kalis ir išbyrėjo. Toje vietoje akimirksniu ėmė stiebtis į dangų žolė, atsirado grybų ir uogų. Žemė tiesiog pašėlo daugintis, siųsti įvairias gėrybes. Nustebo abu vyrai. Nuskubėjo į miestą, ėmė pasakoti visiems, čia, aišku, susirinko ir žurnalistai, vieni tikėjo, kiti ne, bet kai tie draugai nusivedė prie užkalkintos vietos, ten jau augo bananai ir arbūzai.

Taip prasidėjo kalio era. Kalio trąšos pasklido po visą pasaulį, žmonės gabeno jas laivais, traukiniais ir net lėktuvais. Bet greitai tie, kurie gamino trąšas, susivokė, kad už jas galima neblogai pasipelnyti, ir pradėjo reikalauti mokesčio. Ką darysi – visi sutiko, kad toks reikalavimas yra teisingas. Bet kaip sakė graikų mokslininkas Aristotelis, yra toks matematinis dėsnis – kuo daugiau gauni, tuo daugiau reikia.

Ir mokesčiai kiekvienais metais vis didėjo. Kurį laiką mokesčių mokėtojai tai toleravo, bet galiausiai ėmė reikšti nepasitenkinimą – kur matyta, kad už gamtos išteklius turėtum mokėti ir dar taip brangiai. Prasidėjo mitingai, kurie kartais peraugdavo į policijos organizuotas riaušes, susirėmimai ir kitoks chaosas. Galų gale visi tie bruzdėjimai peraugo į karinius konfliktus, o paskui ir į tikrą karą. Visi kariavo su visais, visi norėjo nemokamo kalio.

Tai truko šimtmečius. Berniukai gimdavo tik tam, kad taptų kariais, mergaitės būdavo ruošiamos arti žemę ir kaldinti ginklus.  Bet kartą tarp kariaujančių dalinių iš kažkur išdygo keistas senelis su balta barzda ir apranga jo buvo keista, kažkoks raudonas atlasinis kostiumas.

Ei, suriko jam iš vienos pusės, traukis, juk matai, kad kalu.

Dink skubiai iš panoramos, sušuko iš priešingos pusės.

Dovanokit, atsakė senelis, o kas čia vyksta?

Ar nematai? Karas.

A, o dėl ko jis?

Kas dėl ko?

Na, karas dėl ko? Pasitikslino senukas.

Galvoji, aš prisimenu, nusijuokė vienas.

Tikrai, nusikvatojo priešininkas.

Pasijuokė abi armijos, o paskui iš tiesų susirūpino – o dėl ko mes kariaujam, ar atsimenat kas?

Niekas negalėjo prisiminti. Tada pasiuntė vieną žygūną pas seniausią pasaulio žmogų, kad tas primintų. Tas ir sako, kokie jūs besmegeniai, užsirašykit kartą, nes paskui manęs jau nebus. Dėl kalio jūs čia visi proto netekote, dėl kalio mušatės.

Ir po tų žodžių iš karto mirė, atliko tai, dėl ko dar vis negalėjo iškeliauti pažintinėn ekspedicijon.

Žygūnas irgi uždusęs atbėgo keturiasdešimt du kilometrus ir šimtą devyniasdešimt penkis metrus į Maratono lauką, kuriame vyko mūšis, paskelbė žinią ir mirė. Nuo to laiko žmonės dažnai bėga tokio paties ilgio bėgimą, kurį priimta vadinti maratono vardu ano bėgimo garbei, tik dabar jau niekas dėl to nemiršta, žmonės tapo ištvermingesni ir sveikesni, nei anuomet.

Dėl kalio? perklausė dar kartą senelis.

Taip, dėl jo.

Palaukit, gal turiu jo savo maiše.

Turi? Pasigirdo šauksmai.

Jis turi.

Duok kalio.

Kalio duok. Kalio.

Kalioduos.

Kalioduot ir taip toliau.

Ištraukė senelis saują kalio ir pabėrė ant sniego, nes buvo tai žiemos metas prieš pat Naujus metus, ir sniege akimirksniu pražydo sniego gėlės žibutės.

Vaje vaje, šaukė, kariai. Kalioduot, kalioduot senelis. Tolimiau stovintys kariai nugirdo Kalėdų senelis, Kalėdų.

Nurimkit, pasakė senolis. Noriu, kad prieš Naujus Metus bent savaitę pailsėtumėte nuo darbų, nuo karų, nuo rūpesčių. Noriu, kad linksmai praleistumėte tą laiką iki Naujų Metų, su šeima, su draugais ir taikoje su priešais.

Apsikabino abi kariuomenės vieni su kitais, išgėrė daug stiprių dalykų, sugrįžo girti namo ir išbučiavo vaikus ir žmonas.

O šį metą nuo to laiko ėmė vadinti Kalėdomis.