Supas snaigės aukštai daug lengvesnės už vakaro tylą,
Užsakytos vienišiams išpuošt klampų dangų nakčia,
Kad grožėtųsi akys laukimo - neramios ir gilios,
Nes jos žino, jos tiki taip kantriai ir taip paslapčia.
Dvelks gaiviuoju mišku eglės šaką bepaliečiant pirštams,
Lašins gėrį blizgus, pakabintas dėl grožio lietus.
Gera gera dabar, kol nežinom – stebuklai numiršta,
Kai į veidą kas drebia lyg purviną gniūžtę metus...
Kartais būna, kad rauda palaukėj toks vienišas langas,
Prisiminęs vaikystėj sapnuotas tikras Kalėdas –
Trapų laiką prasmingą, kai naiviai ir vaikiškai laukei
Tos nakties reginių, kai net šunys prie kojų kalbės.