Kiauri rėčiai purto
tamsos maišus,
pilnatis šviečia
lanku aplink galvą,
Abra Kadabras atsargiai
talentą neša,
smagumas,
rodos, nuo žemės traukos
atsiplėštum, o
plokščiu lig šiolei
buvęs dangus – dabar
išsigaubia,
įrankių smaiges
aštriau išgalanda naktis
ir netrukus šąlanti
koja praneša apie
menkai gyvą
kraujagyslę,
užsitraukęs antklodę
iki smakro,
Abra Kadabras neatskiria
kiek geltonų saulių
atsilieka nuo
saulėlydžio?
užmiega
ir pilnaties lankas
aplink galvą –
nebeveržia.