Pasėdėsiu...

Jaučiu kaip kūnas elementais virsta,
Darnos netenka nuostabios;
Galūnės ir vokai pernakt išbrinksta
Lyg votys tvinksinčios pūliuos...

Bet koks iš rankų krinta darbas
Ir tai ne melancholija – depresijos klasta...
Našta didžiulė – tuščias vargas –
Užvirus masė smegenų balta

Tartum ristūnas nuvarytas –
Net nebepadeda naktis –
Kad kiek – į begalybę žvilgsnis lipa –
O dvasios brazdina duris...

Jokio patoso be botago
Ir spalvos tokios kaip yra...
Draugų nebepalydžiu iki kapo –
Nenoriu apkalbų –
                              sutykt akių...

Žmogaus lyg geisčiau –
Bet šešėliai...
Ištiesčiau ranką – kas supras?..
Išėję žodžiai duoneliauti –
Ir be terbos ir be naudos
Ties vartais mindo juodai žolę –
Nebetyki keliais tiesiais –
Ne sykį grįžę mintį it paguodai
Apgaulėmis maitino ir vorais... -

Jaučiu ir keist nebesinori...
Tiesas te laikas peržegnos...
O aš ant slenksčio pasėdėsiu...
O aš palauksiu vakaro žaros...